Jaunasis Hanibalas

Šiandien į ekranus išleidžiamas filmas „Hanibalas: pradžia“ („Hannibal Rising“, JAV, 2007). Atsiliepimų dar nėra labai daug, nes filmas pirmąkart pasaulinei žiniasklaidai pristatytas tik sausio 31 dieną. „Hanibalas: pradžia“ turėtų sudominti ne tik amerikiečių psichologinių detektyvų rašytojo Thomaso Harriso gerbėjus, bet ir visus lietuvių patriotus, nes filmo herojus kanibalas Hanibalas Lekteris, pasirodo, yra Lietuvos aristokratų palikuonis.

... Antrojo pasaulinio karo pradžia. Lietuvos aristokratų Lekterių šeima paskubomis palieka savo dvarą. Miške jie slepiasi nuo rusų, kolaborantų ir niekšų. Tačiau tragedijos nepavyksta išvengti – Hanibalo ir jo jaunesniosios sesers Mišos akyse žūsta tėvai ir tarnai. Po kurio laiko žus ir Miša. Netekęs kalbos našlaitis Hanibalas pateks į sovietų vaikų namus. Jam pavyks pabėgti, prasiskverbti pro geležinę uždangą ir pasiekti Prancūziją, kur gyvena vienintelis Hanibalo (Gaspard Ulliel) giminaitis. Tačiau dėdės jau nebėra tarp gyvųjų. Vaikiną pasitinka paslaptingoji ponia Murasaki (Gong Li), ji atveria jaunuoliui duris į rafinuotų manierų ir meno pasaulį. Ji skatina Hanibalą domėtis muzika, literatūra, japonų kultūra ir žudymo ritualais. Vaikinas vėl gali kalbėti, tačiau jis nesugeba pamiršti karo siaubo. Jį persekiojantys demonai yra gyvi žmonės – karo nusikaltėliai, galintys atsakyti į klausimus apie Hanibalo praeitį. Vaikinui kyla noras atkeršyti. Jis grįžta į gimtuosius kraštus, ir čia vėl jo laukia patys siaubingiausi prisiminimai. Noras susidoroti su praeities demonais gimdo ir vis didesnį kraujo troškimą.

Kultūros ikonos jaunystė

Prodiuseris Dino de Laurentis taip aiškina filmo „Hanibalas: pradžia“ atsiradimą: „Kai važinėjau po pasaulį su savo prodiusuotu „Raudonuoju drakonu“, manęs visur klausinėdavo to paties: „Kodėl Hanibalas Lekteris tapo pabaisa? Kodėl jis tapo kanibalu?“ Tad vieną kartą pamaniau, kad reikėtų sukurti filmą apie Hanibalo jaunystę, paaiškinti, kodėl jis tapo toks.“

Hanibalas Lekteris yra kultūros ikona, vienas iš garsiausių jos antiherojų. Žavus ir žiaurus, jis kaip joks kitas šių dienų personažas žadina kolektyvinę vaizduotę. Lekterio kūrėjas rašytojas Thomasas Harrisas pirmąkart jį pristatė 1981 m. knygoje „Raudonasis drakonas“. Lekteris nebuvo pagrindinis šios knygos personažas, tačiau skaitytojai greitai pajuto iš jo sklindantį siaubą. Knyga tapo bestseleriu, 1986 m. pasirodė ir pirmasis bandymas perkelti ją į ekraną – Michaelo Manno filmas „Žmonių medžiotojas“ („Manhunter“). Juosta sulaukė pasisekimo, tačiau tik 1991 m. pasirodęs Jonathano Demme filmas „Avinėlių tylėjimas“ pavertė Hanibalą savaip kultiniu personažu. Meistriškos įtampos filmas pelnė 5 „Oskarus“, iš kurių du atiteko pagrindinius vaidmenis kūrusiems Jodie Foster ir Anthony Hopkinsui. Po to sekė filmai „Hanibalas“ (2001) ir „Raudonasis drakonas“ (2002), kuriuose Lekterį taip pat vaidino Hopkinsas. Filmų prodiuseriai Martha ir Dino De Laurentis nusprendė, kad būtina įtikinti rašytoją parodyti Hanibalo jaunystę. Harrisas nusprendė kurti ne tik scenarijų, bet ir romaną. Kai tik atsirado siužeto apmatai, buvo pakviestas Peteris Webberis – jaunas režisierius, filmu „Mergina su perlo auskaru“ įrodęs, kad moka pasakoti vaizdais. Jis sako: „Filmas pasakoja apie pabaisos gimimą, apie tai, kaip formuojasi jo charakteris, tad šįkart Hanibalas pirmąkart atsiduria pasakojimo centre, nes ankstesniuose filmuose jis iš tikrųjų buvo antrojo plano personažas. „Avinėlių tylėjime“ jis yra ekrane tik 18 minučių.

Mano filme su juo esame 90 procentų viso ekraninio laiko. Ankstesniuose filmuose jis iškart, nuo pat pirmųjų kadrų, rodomas kaip pabaisa. Man buvo įdomu suprasti, kaip jis tapo toks, kokį jį pažįstame.“

Thomasas Harrisas garsėja tuo, kad labai kruopščiai renka medžiagą, todėl romaną gali rašyti net dešimt metų. Režisierius stebisi: „Harrisas turi neįtikėtiną, labai konkrečią vaizduotę. Jis gali pasakyti, kokios spalvos buvo vienos ar kitos scenos užuolaidos, kokie baldai, visas detales. Jo protas enciklopedinis. Harrisas dirbo kriminalinės kronikos žurnalistu, tad filme rodomos baisios žmogžudystės atkurtos remiantis jo patyrimu.“ Režisierius aplankė rašytoją Majamyje. Jie kartu rašė scenarijų: „Sunku ištempti Harrisą iš namų. Jis nemėgsta viešumo. Tad būti pakviestam pas jį yra tikra privilegija.“ Pasak Webberio, jie nuolat palaikė ryšį – kalbėjosi telefonu, kiekvieną vakarą grįžęs iš filmavimo režisierius rašė jam elektroninius laiškus, nurodydavo, kokie dialogai sukelia problemų, siūlydavo, kaip juos keisti.

Jaunojo Hanibalo žavesys

Svarbiausia atrodė tinkamai pasirinkti jauną aktorių Hanibalo vaidmeniui. Prodiuseris Dino de Laurentis prisimena: „Ilgai negalėjome rasti veido, kuris atrodytų slepiantis tą paslaptį. Reikėjo jaunuolio, kuris atrodytų pasirengęs žudyti, bet kartu galėtų sužavėti.“ Prodiuserio dėmesį atkreipė ką tik „Ilgose sužadėtuvėse“ nusifilmavęs Gaspard’as Ullielis. Jie susitiko Paryžiuje ir po kino bandymų de Laurentis pasakė aktoriui: „Gaspard’ai, tu gimei suvaidinti Hanibalą Lekterį“.

Peteriui Webberiui taip pat nekilo abejonių: „Tai pajunti iškart. Žiūrėjau kino bandymus ir pajutau, kad Gaspard’as – vienintelis žmogus, galintis prirakinti mane dviem valandoms prie ekrano. Jis turi kažką ypatinga. Kažką niūraus.“ Ta nuojauta pasitvirtino, kai jie abu pradėjo rengti vaidmenį: „Pasiuntėme Gaspard’ą į lavoninę, norėjau, kad jis įsitikintų, ką reiškia bendrauti su lavonais. Jam taip patiko, kad kitą dieną vėl norėjo ten eiti. Tą akimirką supratau pasirinkęs teisingai.“

Ullielis iš pat pradžių suvokė, kad jo vaidmuo bus lyginamas su Anthony Hopkinso sukurtu Lekteriu: „Sekti Hopkinso pėdomis – gana slegianti perspektyva. Mačiau jį kituose filmuose. Žinau, kaip jis juda, kaip vaidina, kaip žiūri. Daug išmokau jį stebėdamas, bet greit supratau, kad pirmiausia turiu nesistengti jo tiksliai kopijuoti, net jei vaidmeniui reikia panaudoti kelias jo sukurto personažo detales. Privalėjau surasti tą personažą savo viduje ir padaryti taip, kad jis būtų kitoks, juk filme jis iš tikrųjų kitoks – daug jaunesnis, dar daug ko nepatyręs, nebuvęs kalėjime, todėl ir nesurambėjęs. Mane taip pat domino Lekterio evoliucija. Stebime, kaip jis atranda savo tamsiąją pusę – ir studijuodamas mediciną, ir pirmąkart žudydamas. Tai auga iki tos akimirkos, kai žudymas ir aukų valgymas tampa priklausomybe. Tad filmo pabaigoje priartėju prie Anthony Hopkinso, jo mąstymo būdo, jo Hanibalo ir tada jau galiu semtis daugiau įkvėpimo iš jo vaidybos.“

Ullieliui didžiausias iššūkis buvo Hanibalo santykiai su ponia Murasaki: „Ankstesniuose filmuose matome Hanibalą skirtingose situacijose, bet retai stebime jo jausmus, gimstančius bendraujant su moterimis. Hanibalo ir ponios Murasaki santykiai primena romaną, bet juose yra šis tas daugiau. Jis labai daug ko išmoksta iš ponios Murasaki. Ji leidžia jam atrasti ir ugdyti savo aistras, bet kartu yra ir vienintelė paguoda po prarastos vaikystės. Norėjau parodyti visą jausmų sudėtingumą. Buvau pasirengęs žudymo scenoms, daug apie jas galvojau. Pirmiausia joms ir rengiausi. Paprastesnės scenos paradoksaliai man buvo sunkesnės – grįžti ir vėl elgtis normaliai, bendrauti, būti „kasdienišku“ Hanibalu.“

Europietiška istorija

Viena filmo kūrėjams iškilusių problemų buvo pasakoti istoriją taip, kad žiūrovai pajustų simpatiją žiauriam žudikui maniakui. Webberis klausia: „Ar galima pamilti žudiką psichopatą? Filmo pabaigoje žiūrovai gal ir nebejaučia Hanibalui tokių simpatijų kaip pradžioje, tačiau be jokių abejonių supranta, kaip jis tapo pabaisa. Gal tai yra tikra ir visose tragedijose – kokia nors lemtinga charakterio yda, vienintelis bruožas, parklupdantis net didžius žmones.“

Todėl kūrėjams buvo labai svarbus vizualinis filmo aspektas, jis turėjo perteikti siužete slypinčias įtampą ir traumas. Operatoriui Benui Davisui teko perkelti Webberio vizijas į ekraną. Jis sako, kad nuostabiausia filme yra skirtingų faktūrų gausa: „Rodomi įvairūs metų laikai, įvairios nuotaikos, įvairūs laikai. Pagrindinis personažas nuo filmo pradžios iki pabaigos pasikeičia iš esmės, tad keičiasi ir visa jo „išorė“. Tai buvo labai svarbu tokiame filme kaip šis, kur įtampa ir baimės atmosfera kuriami pasitelkiant šviesą. Vizualiai filmas keliauja kartu su Hanibalu. Jis prasideda karo metais Lietuvoje. Tai labai tamsus jo gyvenimo etapas, filme jį atspindi tamsios, nesodrios spalvos, „grūdėtas“ vaizdas. Toje filmo dalyje daug juodos spalvos ir šešėlių. Paskui Hanibalas pabėga į Rytų Europą, kerta sienas ir pasiekia pokario Prancūziją. Iš pradžių filmo nuotaika labai klaustrofobiška, bet paskui, kai jam pavyksta pabėgti, erdvė ima vertis. Tada pirmąkart išeiname su kamera į išorę, pirmąkart naudojame bendrus panoraminius planus, kad perteiktume staigios laisvės pojūtį. Man tai yra vienintelis savaip mielas jo gyvenimo periodas, todėl toje filmo dalyje spalvos tampa šiltesnės.“

Webberis suvokia, kad nepaisant unikalios filmo „Hanibalas: pradžia“ atmosferos ir aktorių darbų, jis bus vertinamas lyginant su ankstesniais: „Yra scenarijaus ir aktorių vaidybos dalykų, kurie leidžia mums susieti šį ir ankstesnius filmus apie Hanibalą, tačiau šio filmo esmė – visiškai kita. Tai labiau europietiška, o ne amerikietiška istorija, tai ne psichologinis trileris, čia daugiau dramos ir siaubo. Tikiuosi, sukūrėme kažką savita.“

Pagal filmo informacinę medžiagą parengė Kora Ročkienė