Pietinis fasadas

Pranciškus Smuglevičius. Didžiųjų kunigaikščių rūmų vaizdas iš pietų pusės. Apie 1785 m.

Valdovo rūmai (liežuvis neapsiverčia vieno asmens noru ir jam pritariančiųjų choro iniciatyva dygstančio kultūrinio vandalizmo šedevro vadinti didžiųjų kunigaikščių rezidencijos vardu) dar nepastatyti, tačiau nenumaldomai artėja Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio jubiliejus, ir gelžbetoninis monstras prieš mūsų akis iškils visa savo didybe. Pernelyg nesigilindami į painią ir sudėtingą statymo istoriją, pabandykime paanalizuoti, ar tai, ką mes dabar jau matome, galima vadinti renesansinės, tiksliau – manieristinės architektūros pavyzdžiu. Net ir žinant tik bendriausius statybų faktus, statinį a priori galima apibrėžti kaip chrestomatinį manierizmo kūrinį. Po 1610 m. gaisro rūmai buvo rekonstruoti, darbus prižiūrėjo Peteris Nonhartas ir Wilhelmas Pohlis. Prie rūmų rekonstrukcijos galėjo prisidėti ir iš tikrųjų prisidėjo tokie Vazų dvare dirbę italų menininkai kaip Giovanni Maria Gisleni, Mateo Castello, Constante Tencalla. Aptariamu laikotarpiu šių asmenų ir jų kolegų dėka LDK formavosi vėlyvoji Šiaurės manierizmo atmaina, neretai apibūdinama „Vazų baroko“ terminu (tad nebūtų klaida šiame pastate įžvelgti ir išryškinti ir jau LDK meninės kūrybos dirvoje pradėjusio įauginėti baroko želmenis). Remiantis analogijomis galima spręsti, kad būtent tada rūmų viršus akcentuotas atiku, sukurtas vienas svarbiausių jo išorinių fasadų elementų – prabangus portalas. Rūmų atstatymo šalininkai dažniausiai vartoja ne visai tikslią renesanso stiliaus sąvoką, teigdami, kad lyg Lozorius iš kapo yra prikeliamas ne tik mūsų šlovingos praeities ir valstybingumo simbolis, bet ir vienas reikšmingiausių dailės istorijos paminklų. Savo analizei pasirinkime nuo Katedros aikštės ir senamiesčio geriausiai matomą, anksčiausiai iškilusią pietinio korpuso sieną. Pietinio fasado pasirinkimas šiuo atveju neatsitiktinis. Ši išsamiausiai dokumentuota pastato siena ir net viso komplekso dalis yra savotiškas visų rūmų simbolis. Prieš kiekvieno patriotiškai nusiteikusio ir istoriškai bent šiek tiek išprususio piliečio akis paminėjus visos valstybės bei tautos šlovingą praeitį pirmiausiai stoja šio architektūrinio segmento vaizdas.

Iš pradžių reikėtų trumpai apžvelgti daugybę kartų minėtus ir jau spėjusius nusivalkioti ikonografinius šaltinius. Jie buvo vienas svarbiausių „kozirių“ visų rūmų atstatymo ir ypač dabar jau praktiškai pastatyto korpuso išorės bruožų nustatymo koncepcijoje. Kaip jau gerai žinoma, iš tikrųjų dažniausiai tik manipuliuojama tariamai gausiai išlikusių pietinę, į dabartinę Katedros aikštę atsuktą sieną užfiksavusių piešinių ar estampų gausa. Patikimų šaltinių iš tikrųjų yra viso labo du – tai iš pakankamai radikalaus rakurso Pranciškaus Smuglevičiaus nupieštas sienos fragmentas (1785 m.) ir greičiausiai neišlikęs, vėlesnių menininkų ypač gausiai tiražuotas 1793 metais datuotinas Pietro Rossi piešinys. Jame pietinė siena pavaizduota beveik frontaliai. Šiuo darbu sekę Marcelinas Januševičius, Juozapas Kamarauskas, Napoleonas Orda, Juozapas Ozemblauskas, Karolis Račinskis pačių rūmų jau nematė ir jų kūriniai tėra subjektyvios Rossi piešinio interpretacijos. Būtent tokį statusą epigonų darbams galima suteikti dėl neišlaikytų bendrų pastato proporcijų ar atskirų jo dalių santykio, skirtingai traktuotų dekoro elementų – portalo, atiko, net langų apvadų. Akivaizdžiai netiksliai išdėstyti fasadinę sieną skaidantys karnizai, langai.

Palyginkime kelis piešinius. Pavyzdžiui, Smuglevičiaus (kurio darbų tikslumu ypač linkstama neabejoti) sepiją, detalų nežinomo menininko 1802 m. piešinį pagal Rossi ir Ozemblausko litografiją. Sunku ką nors spręsti apie pirmojo autoriaus perteikto pastato proporcijas, tačiau net ir plika akimi matyti, kad jame yra ryškios vertikalumo tendencijos. Kilimo aukštyn impulsą yra suteikę du laiptų bokšteliai (manieristine pasaulėžiūra galima paaiškinti asimetrišką jų komponavimą ir dydžius) ir netgi pailgintų proporcijų portalas. Vėlesniuose darbuose dominuoja horizontalės. Ozemblausko grafikoje pietinis korpusas yra aukštesnis (atiko viršus siekia Šv. Kazimiero koplyčios kupolą) ir kartu ilgesnis, kresnesnis (šiuo požiūriu ypač iškalbinga „susmukdyta“ vartų arka). Kaip galima spręsti iš Smuglevičiaus piešinio, šio fasado puošyba buvo koncentruota viršutinėje, karnizais, langais, arkomis dekoruotu atiku išskirtoje dalyje. XIX a. duomenimis, langų būta ir pirmajame tarpsnyje. Vladas Drėma teigia, kad klasicistinėje kompozicijoje pirmojo ir antrojo aukšto langus užstoja vėliau statytos miestiečių lūšnelės. Iš tikrųjų jos pernelyg žemos, uždengia tik cokolinės dalies apačią. Lietuvių klasicizmo patriarcho piešinyje, palyginti su vėlesniais duomenimis, labiau išilgintų proporcijų yra ir langai. Žemesniojo tarpsnio angos yra vos mažesnės už esančias aukščiau. Visais trimis atvejais skiriasi karnizų bei jų rėminamų frizinių juostų pobūdis. Smuglevičiaus piešinyje jis pats nuosaikiausias, jautriu tapybišku punktyru ir, regis, pagal aukso pjūvio dėsnius horizontaliai skaidantis lygią sieną. Apmaudu, tačiau dabar statomame variante nesilaikoma šios koncepcijos. Tas pats pasakytina ir apie atiką. Visais atvejais jis dekoruotas serlianos motyvais, tačiau XVIII a. pabaigos duomenimis serlianos buvo elementarių formų. Jas sudarė tik centre dominuojanti pusapskritė arka, po koloną šonuose ir kolonas dengiančios karnizų juostelės. Vėlesniuose piešiniuose visi fiksavo sudėtingesnius pavidalus (tokius, kokie užfiksuoti kitų korpusų atikuose). Šiuo atveju galimi du variantai – Smuglevičiaus piešinys tikrai galėjo būti netikslus, pietinėje sienoje iš tikrųjų komponuotos sandrikais vainikuotos serlianos. Nors piešinyje atiką aiškiai užbaigia dvipakopis karnizas, taigi jokių sandrikų ten negalėjo būti. Manierizmo architektūroje skirtingi korpusai neretai dekoruoti visiškai kitokiais motyvais (pavyzdžiui, kaip Baranovo rūmuose Lenkijoje), todėl arkos galbūt atspindėjo realią situaciją. Juolab kad ir kitame šio autoriaus piešinyje, vaizduojančiame rezidenciją iš šiaurės vakarų, vieno korpuso atiką skaido segmentinės, o kito – biforinės arkos. Tačiau naujųjų rūmų statytojai išdrįso „patobulinti“ sandrikus ir taip pietiniam fasadui suteikti „reprezentatyvesnį“ pobūdį. Net ir pritarus jų požiūriui, abejones keltų apskritų medalionų, kietų stačiakampių nišų ir negyvų voliutų įtraukimas į puošybinę programą. Jų nematyti ir kitų fasadų atikuose. Iš kur jie atsirado, atsakyti keblu. Bet net jei ir prieš šią fantaziją užmerktume akis, klausimų keltų orderio naudojimas. Toskaniniai piliastrai yra tiesiog per liauni, su liniuote nubrėžti liemenys – pernelyg schematiški ir net neturi bazių grakščiai išlaikyti jiems patikėtą svorį. Ką jau kalbėti apie tai, kad atikas potencialiai galėjo būti dekoruotas sgrafito technika (tai būdinga daugeliui šio laikotarpio Vidurio Europos rūmų).

Nežinomas dailininkas. Didžiųjų kunigaikščių rūmai iš pietų pusės. 1802 m.

Lygiai taip pat problemiški yra du pietinį fasadą skaidantys bokšteliai. V. Drėmos teigimu, jie buvo pastatyti dar XVI a. ir sienoje kyšojo lyg visiški svetimkūniai. Ikonografinėje medžiagoje bokšteliai iš tikrųjų nenatūraliai prisišlieję prie fasado. Vargu ar tai buvo išankstinio architekto kūrybinio sumanymo rezultatas. Jie greičiausiai atsirado dėl ūkinių poreikių, papildomų laiptų ar kažko panašaus būtinybės. Ypač nenatūraliai bokšteliai atrodo dabar. Diskutuotinas yra abiejų iškyšų aukštis. Asimetriškas santykis galėjo būti XVII a. antrosios pusės – XVIII a. griovimų bei griuvimų padarinys. Pradiniu laikotarpiu bokšteliai gal buvo vienodi. Neaišku, ar juos reikėtų vainikuoti tokiais masyviais stogais. O gal šalmais, kupolėliais arba tais pačiais atikais? Dabartinės bronzinės „kepurės“ visiškai nesubtilios ir atrodo pretenzingai, ypač viena, kažkodėl apdovanota grubiais, neįtikinamais „kokošnikais“ (turbūt taip bandyta imituoti to paties P. Nonharto statytos Gaidžiūniškių koplyčios stogą). O dar tas masyvus stačiakampis langas viršuje, pačioje pastogėje. Regis, jis įrengtas specialiai būsimiesiems valdžios atstovams, kad tautinių ir valstybinių švenčių metu galėtų saugiai stebėti dėkingos liaudies demonstracijas. Tokiai minčiai antrintų jau kelinti metai kylančių rūmų papėdėje įrengtos lentos: „politbiuro“ (su išvardintais valdovais ir didžiausiais jų laimėjimais) ir „garbės/skundų“ (čia kabinamos atšviestos panegirikos ir kritika statytojų adresu).

Tačiau liaukimės nagrinėti, kaip buvo ar nebuvo, atrodė ar neatrodė. Šaltinių studijos turėtų atskleisti dar daugybę nežinomų faktų iš buvusių didžiųjų kunigaikščių rūmų istorijos, o dabartinis statinys stovės kaip stovėjęs. Šiuo atveju net nelabai svarbu, ar tiksliai išdėstytos langų, durų ertmės ir karnizai, ar atikas dekoruotas būtent tokiomis, o ne kitokiomis arkomis bei nišomis. Net ir tuo atveju, jeigu būtų naudojamos iš įvairiausių Vilniaus kampelių surankiotos, iš išardyto Šliosbergo namo paimtos autentiškos plytos, o atskiri aukštai būtų perdengti archeologinių tyrimų metu surastais XIV a. rąstais, vis tiek nebūtų atkurtas prieš kelis šimtmečius šioje vietoje dirbusių žmonių rankų prisilietimas. Dabartinė dehumanizuota architektūra (lietuviškoje architektūros mokykloje kaip niekur kitur galima aptikti chrestomatinių šio reiškinio pavyzdžių) sąmoningai ar nesąmoningai ignoruoja plastišką sienos sampratą. Negalima sakyti, kad ji būdinga kažkuriai vienai epochai ar architektūriniam stiliui. Gotikinių (kalbant apie šiaurietiškąją, plytinę šio stiliaus atmainą), renesansinių, barokinių ir net klasicistinių pastatų paviršiai atrodo tapybiškai išminkyti iš minkštos masės. Įvairūs nelygumai, duobelės ir iškilimai sukuria alsuojančių sienų įspūdį. Šis aspektas ypač ryškus renesansinėje architektūroje, kurioje savarankiškai sienos plokštumai buvo suteikta ypatinga, visą pastatą jungianti kompozicinė funkcija. Pavyzdžių galima pririnkti aibę. Žvilgsnis pirmiausiai krypsta į dabartinę Baltarusiją, visai netoli Vilniaus – į Gaidžiūniškes. Kiekviename kvadratiniame paskutiniojo monarchų rezidencijos perstatymu besirūpinusio rūmininko Nonharto prieglobsčio sienų centimetre galima pajusti mūrininkų ir paties architekto rankų prisilietimą, paviršiai lyg nuglostyti žvilgsnių bei rankų. Dėl šios aplinkybės pastatas atrodo unikalus, vienintelis ir nepakartojamas. Lygiai tokie patys to meto Vilniaus pastatai. Antai tuo pačiu metu pastatytose keliose unitiškos Švč. Trejybės bažnyčios koplyčiose taip pat vyrauja lygių sienų plokštumos, tačiau tarytum užprogramuoti nelygumai neleidžia net kilti jokiai minčiai apie nuobodulį ir monotoniją. Atitinkamą dvasią yra suteikusi dėl laiko bei atmosferos ir kritulių poveikio susidariusi patina, tačiau kalbant apie rūmus dėl jos kyla pagrįstų abejonių. Kažin ar nenumaldomo senėjimo procesas pramoninės statybos šedevrą padarys tauresnį. Naujai pastatytam statiniui trūksta gyvumo. Jis yra kietas, negyvas it naujo šaldytuvo durelės.

Neįtikina ir rezidencijos proporcijos. Neįtikina, nes ikonografinėje medžiagoje jos traktuojamos skirtingai. Neįtikina, nes griozdiškas tūris konkuruoja su Arkikatedra. Kaip teigė dailėtyrininkė Rūta Birutė Vitkauskienė, Vazų laikotarpiu valdovų iniciatyva rekonstruoti ir į vieną nedalomą ansamblį sujungti rūmai bei katedra su autonomiškai traktuota Šv. Kazimiero koplyčia buvo projektuojami orientuojantis į vieną įtakingiausią tos epochos rūmų pirmavaizdžių – Eskorialą (šio kilmė savo ruožtu siejama su Saliamono šventykla Jeruzalėje ir ispaniškomis viduramžių ligoninėmis bei rūmais). Tai, kad dabar statomas pietinis fasadas (ką jau kalbėti apie visą statinį) net ne konkuruoja, o grėsmingai užgožia Arkikatedrą, patvirtintų teiginį apie pradinį Lauryno Gucevičiaus sumanymą. Galima teigti, kad nuspėdamas niūrią rūmų ateitį Gucevičius tiesiog ignoravo griuvėsiais virstantį irstančios valstybės simbolį. Ir tai nebūtų keista, kadangi klasicistinei estetikai būdingas neigiamas požiūris į ankstesnę, gotikinę ar barokinę, architektūrą. Dabar, statant rūmus, pasaulietiniai pastatai dominuoja sakralinių statinių atžvilgiu. Rūmai užgožia vilnietišką Vazų opus magnum – Šv. Kazimiero koplyčią ir net pačią Arkikatedrą. Bažnyčia atrodo menkesnė, susigūžusi pasipūtėliškai krūtinę atstačiusio fasado atžvilgiu. Katalikiškos kontrreformacijos ir jėzuitų veikimo apogėjaus laikotarpiu tai turėtų būti neįsivaizduojamas dalykas. Net ir būdami panašaus aukšto, to paties laikotarpio statiniai dėl savo proporcijų ir tinkamai į vieną visumą sukomponuotų detalių nekuria tokio slogaus ir gniuždančio poveikio, koks yra būdingas dabar pastatytai rūmų imitacijai.

Atstatomų valdovo rūmų fasadas Autoriaus nuotr.

Dar keli žodžiai apie svarbiausią pietinio fasado akcentą – portalą. Renesanso ir manierizmo architektūrai būdinga tai, kad ėjimas traktuotas kaip viena svarbiausių statinio eksterjero detalių. Įėjimas, pro kurį būdavo patenkama vidun, turėjo patraukti lankytoją iš pirmo žvilgsnio, prikaustyti jo dėmesį, per akimirksnį reprezentuoti visą architektūrinio objekto ir jo savininko charakterį bei galią. Smuglevičiaus piešinyje sąšlavų krūva užstoja apatinę portalo dalį, tačiau net ir ji visiškai neužstoja išilgintų postamentų, ant kurių pastatyti turtingai profiliuotą karnizą remiantys (sąlygiškas piešinio pobūdis trukdo įžiūrėti, bet atrodo, kad toskaninio orderio) piliastrai. Portalo viršų vainikuoja atiką imituojanti sienelė ir virš jos sukomponuotas profiliuotas herbinis kartušas. Pagal visas taisykles į jį turėjo būti įkomponuotas valdovų Vazų herbas. Tai patvirtintų virš kartušo regima greičiausiai karūnos dėmelė. Pilių tyrimo centre saugoma iš smiltainio sukurta karūna demonstruoja plastinį pietinio portalo ar kurios nors kitos rūmų dalies skulptūrinio dekoro elementų sudėtingumą. Neaišku, koks bus portalas pastačius naujus rūmus. Aišku, statybininkai dės visas pastangas, kad durų aprėminimas imituotų originalą. Deja, jų pastangos iš anksto pasmerktos nesėkmei. Jeigu kas nors tuo netiki – pasiūlyčiau pagal Rossi ar kokio nors kito autoriaus piešinį pabandyti atkurti epitafinę Šv. Kazimiero koplyčios lentą. Panašiu metu Tencallos sukurtas kūrinys stilistiškai artimiausias rūmų portalui (galbūt netgi galima kalbėti apie šio italų menininko (bendra)autorystę). Šiuo atveju susiduriame su renesansui ir barokui būdinga plastine raiška, specifiniu prisilietimu prie medžiagos, formų turtingumu. Architektūrinių ir skulptūrinių detalių bei ornamentų įvairove išsiskiriantys portalai traktuotini kaip savarankiški, unikalūs kūriniai, todėl jų „atkūrimas“ panašus į norą atkurti pražuvusias Leonardo freskas ar Michelangelo skulptūras. Net ir atskirų detalių savavališkas atstatymas bus netikslus.

Šiuo metu diskusijos dėl rūmų statymo ar nestatymo jau yra anachronizmas. Iš laiko perspektyvos jos atrodo tragikomiškai. Sienos nenumaldomai kyla, danguje šaltai blizga metalu kaustyti stogai. Kadaise ontologinę prasmę įgijęs statymas, kuriam buvo suteikta beveik valstybės istorinės didybės ir jos orumo atgaivinimo reikšmė, virto pačia banaliausia viešųjų ryšių akcija, kurioje svarbiausia – ne rezultatas, o priešingoms stovykloms atstovaujančių asmenų teisumo įrodymas. Pietinis fasadas savo pavyzdžiu tiesiog įrodo, kad įbristi į tą patį vandenį nebeįmanoma. Priešingai šalininkų ar rėmėjų reikštoms nuomonėms, valstybė nuo to nė kiek nepasikeitė (t.y. nė žingsneliu nepriartėjo prie Juodosios jūros), visuomenės sąmoningumo ir patriotiškumo lygis taip pat išliko toks pats. O grynai formaliu požiūriu naujasis statinys pademonstravo, kad net ir naudojant esą pagrįstus duomenis nebegalima atkurti originalaus meno kūrinio. Prieš kelis šimtmečius gyvavęs pastatas išliko istorijoje, o pastangos jį „atkurti“ primena zombio arba Frankenšteino darymą. Tai tėra senosios architektūros simuliakriškas fantomas, iškreiptos istorinės sąmonės ir estetinio suvokimo trūkius referuojantis darinys. Į prekybos ar pramogų centrą, angarą ar sandėlį panašesnis Valdovų rūmų pietinis fasadas atspindi mūsų gyvenamąją epochą, yra jos padiktuotų sąlygų rezultatas bei kūrinys ir niekas daugiau. Paradoksaliausia tai, kad stiklinio gaubto vizijos atsisakę statytojai automatiškai grįžo prie analogiškos, gelžbetoninių konstrukcijų stipriai pakoreguotos struktūros. Turbūt logiška ir nuoseklu, kad po kiek laiko pradėjus aižėt ir trupėti senstančioms naujojo pastato sienoms, statinys bus renovuojamas pasitelkiant statybinės vatos, plastikinių dailylenčių, langų rėmų bei durų technologijas.

Kai rūmai dar buvo nepradėti statyti, buvau jų atstatymo šalininkas. Pamažu kylant gelžbetoninėms konstrukcijoms ir naujaplytėms sienoms, abejonės dėl statomo objekto pagrįstumo virto priešiškumu. Jį išugdė ne kas nors kitas, o barbariškas valstybės ir sostinės pradžią menančio ištiso medinio miesto (kurį buvo galima visą išsaugoti ir eksponuoti, o ne, paliekant kelias detales, išvežti į šiukšlyną) sunaikinimas, unikalios monetų kalyklos, senųjų grindinių nušlavimas nuo žemės paviršiaus (rimtais veidais dėstant, kad „viskas yra nupiešta, nufotografuota ir kitaip dokumentuota, todėl bet kada bus galima atkurti“), autentiškų rūsių „įvilkimas“ į Černobylio atominei elektrinei tinkantį sarkofagą, atsainus požiūris į vėlesnį paveldą (turiu omenyje diskusijoje dėl Šliosbergo namų nugriovimo rėksmingu šovinizmu ir atviru smurto bei tautinės, rasinės neapykantos propagavimu pasižymėjusią retoriką). Valdovų rūmų statyba eilinį kartą įrodė, kad nelabai mokame tvarkyti savo kultūros ir meno paveldą, todėl kažin ar esame jo verti.