Gerojo daktaro gydymai

Scena iš spektaklio D.Matvejevo nuotr.

Vaikų literatūros istorijoje žinomi atvejai, kai kūriniai, vėliau tapsiantys pasauline klasika, gimsta rašytojo fantazijos ir asmeninio gyvenimo sandūroje. Rašytojai H. Loftingas („Daktaras Dolitlis“), J.R.R. Tolkienas („Hobitas“), E. H. Shepardas („Mikė Pūkuotukas“) nekūrė pagal specialius užsakymus ar tikėdamiesi komercinės sėkmės; garsiąsias knygas jie rašė pirmiausia savo vaikams. Dolitlio, gerojo daktaro, gydančio gyvūnus, istoriją Loftingas sukūrė laiškuose savo vaikams Pirmojo pasaulinio karo metais. Vėliau tie laiškai buvo sudėti į knygą, ir Dolitlis nepaprastai išpopuliarėjo. Tad, regis, tai, kas daroma „iš širdies“, o dar ir talentingai, neturėtų likti nepastebėta ir neįvertinta. Originalo kalba Dolitlio vardas reiškia „mažai daryti“ (do little), lyg atspindėdamas ir paties Daktaro esmę – gero po truputį, bet visiems, kuriems reikia pagalbos.

Premjerinis Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklis „Daktaras Dolitlis“, statytas pagal Augustino Griciaus to paties pavadinimo pjesę, žiūrovams dovanoja progą dar kartą prisiminti gerojo daktaro, „iš širdies“ gydančio gyvūnėlius, nuotykius. Beje, „gera širdis“ gali koją pakišti – įsidėmėkime.

Spektaklio režisierius Rimas Driežis kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene Didžiojoje „Lėlės“ teatro scenoje nekuria tipiško lėlių teatro spektaklio, kur lėlė – personažas, valdomas vieno ar kelių aktorių, – tampa centriniu dėmesio objektu. Šiame spektaklyje, be įprastų pirštininių ar lazda valdomų lėlių, aktorių kūrybos daiktiškųjų instrumentų arsenalas papildytas efektingų dydžių ir formų personažų kostiumais bei stilizuotomis, commedia dell’arte primenančiomis kaukėmis (jos čia naudojamomis kurti kai kuriuos žmonių personažus). Vaidybos aikštelė taip pat išplėsta – veiksmas vyksta ne tik scenoje, bet kartais ir žiūrovų salėje, tad „flirtas“ tarp aktorių ir žiūrovų, jų tarpusavio ryšis dėl to neabejotinai tik sustiprėja.

Spektaklyje vaizduojami Daktaro Jono Dolitlio nuotykiai „įvilkti“ į sąlygišką teatrinio žaidimo rūbą: spektaklio pradžioje salėje pasirodo penki aktoriai (Almira Grybauskaitė, Elvyra Piškinaitė, Sigita Mikalauskaitė, Lijana Muštašvili, Irmantas Jankaitis ir Deivis Sarapinas), atliekantys bevardžių artistų vaidmenis. Čia pat, žiūrovų akivaizdoje, artistai atskleidžia, ką šiandien suvaidins, pasiskirsto vaidmenimis. Vėliau, spektaklio pabaigoje, tie patys artistai ir užbaigs Daktaro nuotykius, gražiai „įrėmindami“ spektaklio istoriją į didelės knygos – vienintelės dekoracijos scenoje – verčiamus puslapius. Beje, tokia režisūrinė kompozicija dažna „Lėlės“ teatre – taip akcentuojamas teatro sąlygiškumas, vaikai įvedami į spektaklio pasaulį.

Minėtoji vienintelė dekoracija spektaklyje – didžiulė knyga – tai Prano Mašioto „Dolitlio“ 1929 m. vertimo priminimas. Tačiau knygos funkcija gerokai platesnė: jos puslapiuose slypi ne tik Daktaro Dolitlio nuotykių ir jo aplinkos iliustracijos (namų kambarys, cirkas, tvenkinys, jūra ar stovykla Afrikoje), bet ir patys puslapiai, jei reikia, tampa personažais (šmaikščiai vaizduojama beždžionių minia) ar širma, už kurios slepiasi aktoriai bei pasirodo lėlės.

Spektaklio veikėjus akivaizdžiai galima suskirstyti į dvi grupes: žmones ir gyvūnus. Pastarieji – komiškų situacijų garantas. Tačiau kalbant apie spektaklio žanrą, „Daktarą Dolitlį“ įvardyti komedija trukdo dinamiškesnio tempo stoka. O ir spektaklio pradžioje beveik pusvalandį trunkantis pagrindinių veikėjų pristatymas energija nežaižaruoja. A. Grybauskaitės artistei užsidėjus Saros kaukę ir scenoje pasirodžius D. Sarapino taip pat kaukėtam Dolitliui, regis, tuoj išvysime žaismingą pokštų dvikovą. Tačiau commedia dell’arte dvelksmas išsisklaido. Gal kalta dramatinio teatro vaidybos specifika, iš aktorių reikalaujanti kiek aštresnių personažų tarpusavio santykių kūrimo spalvų? Konfliktas tarp Dolitlio ir jo sesers Saros atrodo neišryškintas, nors yra puikių detalių, kur aktoriaus žvilgsniu ar replika parodomas jų nesutarimas.

Spektaklis į „vėžes“ atsistoja pasirodžius gyvūnų personažams. Ir nesvarbu, ar tai žybsinti akimis pelėda, rėksmingoji papūga Polinezija, ar vienadantis krokodilas Helmutas, ar akiniuotoji kumelė Ferdinanda – šios lėlės ir kostiumai žavi savo formų bei jas valdančių aktorių plastikos efektingumu. Kai žiūrovams „suteikiama“ proga (į scena kumelė prasibrauna tiesiog pro žiūrovų eiles) paglostyti natūralaus kumelės dydžio ir išraiškingos plastikos, dviejų aktorių valdomą Ferdinandą, smagi nuotaika garantuota.

Iš efektingiausių personažų galerijos, manau, dar vertėtų išskirti dvi poniutes – rožinę storulę ir strakaliojančią mėlynąją ilgšę, kurios ateina pas Daktarą Dolitlį gydyti savųjų augintinių. Įdomūs ir originalūs krokodilas Helmutas bei liūtas Liudvikas. Nepanašūs jie į stereotipinius baisūnus, kuriais paprastai gąsdinami vaikai. Helmutas netikėtai nustebina žiūrovus paprastu triuku – iš akių pasipylusių ašarų čiurkšlėmis. Na, kur jūs matėte šitaip verkiantį krokodilą? Turbūt nematėte ir liūto, neliūtiškai ryškiai geltono ir tokio teatrališkai „kieto“, kad labiau juokas suima, nei išgąstis.

Spektaklyje stebina ne tik kostiumų, išraiškingų jų detalių gausa, bet ir aktorių sugebėjimas greit kostiumus keisti, įsijausti į vis naują personažą, keisti charakterį, balso intonacijas, kūno plastiką.

Vaikai spektaklyje mokomi atpažinti abėcėlės raideles, gyvūnų dantukų formas, globoti gyvūnus, suteikti pagalbą artimui. Tad su pedagogine misija „Daktaras Dolitlis“ susitvarko. Juolab visi vizualūs spektaklio elementai (lėlės, kostiumai, dekoracijos) čia yra funkcionalūs ir efektingi. Tačiau, regis, trūksta ramesnio, nuoseklesnio veikėjų tarpusavio santykių išdėliojimo. Ypač tarp Dolitlio ir jo sesers Saros – smagiai prasidėjusi jų konfliktinė ir kartu komiškoji linija spektaklyje neaiškiai užgęsta. Pats Daktaras Dolitlis – mielas, pilku fraku vilkintis storuliukas, bet jis toks naiviai geras, kad net darosi nuobodokas. Kai „žmogiškieji“ veikėjai įgis daugiau individualesnių charakterio bruožų, kai bus tokie pat žavūs ir spalvingi kaip ir gerokai juos nurungiantys gyvulėliai, tuomet suskambės ir visa puslapis po puslapio verčiama „Daktaro Dolitlio“ istorija.