Klaipėdiečių parengtas Mozarto šedevras

Asmik Grigorian (Dona Ana) ir Laimonas Pautienius (Don Žuanas) M. Raškovskio nuotr.

Labai gaila, kad nemačiau farso scenoje pirmąjį vakarą. Norėjau pažiūrėti į su plakatais, reikalaujančiais Klaipėdos teatro vadovės Audronės Žigaitytės atsistatydinimo, scenoje vaikštančių žmonių veidus. Tiesa, jie tikriausiai dengti grimu, todėl iš gėdos kaistančių skruostų negalėjo matytis. O gal jie ir neberausta? Galvojau: prieš ką jie protestuoja? Statomi spektakliai, salės pilnos žiūrovų, dirigentas intensyviai dirba, jiems nebereikia vyriausiojo dirigento pietumis maitinti, žuvies iš kažkurio pono žmonos parduotuvės tiekti. Koks palengvinimas! Tačiau, matyt, spaudžia kita bėda: ne vienas jų į S. Domarko „komandą“, išvijus tikrus solistus, atėjo iš choro. Kaip žinia, chore dainuoti viena, o būti solistu – visai kas kita. Pirmiausiai, kitoks vokalo parengimas, vaidybos patirtis ir muzikos, artistiškumo supratimas. Bet, galvoju, gal dabar madinga nustumti profesionalus ir su pažengusiais mėgėjais vaizduoti meno kūrybą? Tarp vidutiniokų ir vadas „žvaigžde“ šviečia.

Klaipėdos teatro peripetijos eilinį kartą įrodo, kad Lietuvoje nėra meninės kultūros strategijos. Yra giminių ir draugų strategija. Nesidžiaugiama, kad lietuvaičiai pasaulyje Lietuvos vardą garsina, kad muzikinis teatras pradeda panašėti į profesinį kolektyvą, bet bandoma vaizduoti, kad nieko nevyksta. Laukiama, kokie giminės, draugai, politikai, piniguočiai nugalės sveiką protą. O gal klaipėdiškiams Žigaitytės plaukų spalva nepatinka? Perdažykit! Galėtų kas nors paprieštarauti: juk Klaipėdoje ne dabar teatras sukurtas. Tačiau negirdžiu balsų, kurie garsiai sako: pagaliau nesurinktas iš kitų institucijų, skamba pilnas būtent šio teatro kolektyvas – orkestras. Ir ne šiaip skamba, bet, kaip periferijos teatro kolektyvas, labai padoriai intonuoja, muzikuoja, gana paslankiai seka solistus. Dirigentas žino, ką daro, ir valingai verčia vienos sunkiausių operų partitūrą. Dar reikia pasakyti, kad, pasirodo, spektaklio pastatymas kainavo tik vos per 30 tūkstančių!

W.A. Mozarto „Don Žuanas“. Gal ir nereikėjo griebtis tokio sunkaus kūrinio? Bet pastatymas parodė ambicingą teatro darbo kryptį: statyti geriausią muziką, įdomiausius kūrinius, nes būtent jiems suvokti jau pradėtos kurti edukacinės programos. Esu visai nešališka „Don Žuaną“ dainavusiems. Juolab nėra kur atlikėjams pasislėpti – Mozarto muzika visada atskleidžia menininkų savastį.

Operą režisavo Raimundas Banionis. Scenografijos ir kostiumų autorius – Sergejus Boculo, choreografė – Vesta Grabštaitė, chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas, dirigentas – Ilmarsas Harijsas Lapinschas.

Mozarto operos dramaturgiją lemia muzikinis mąstymas. Uvertiūra. Savarankiška pjesė. Girdėjome daugiau nei įprastai parodytą Mozarto siektą kontrastą (prancūziškąją formą) tarp lėtosios (grotos labai lėtai, geriau jau būtų gal Andante, bet ne Largo?) ir greitosios dalies. Tačiau jeigu tai buvo (?) langsame Einleitung, tai toliau girdėjome ir demonizmu alsuojančią muziką. Svarbiausia, kad muzikos netrikdė intonavimo netikslumai ar formaliai forsuota emocija.

Nors nesupratau režisieriaus pateiktos operos traktuotės esmės (tragiška? komiška?), tačiau scenoje visiems veikėjams rasta vieta, apgalvotos mizanscenos. Ir pasilakstymams yra vietos. Matyt, perkeliant iš mažutės Klaipėdos scenos pamiršta, kad didelėje erdvėje būtina pagalvoti apie tikslingesnį apšvietimą. Kairioji scenos pusė, kurioje skamba reikšmingi dialogai – tamsi. Ir veikėjai vos kartą kitą jau patys sugauna prožektoriaus spindulį. Gražūs, grakštūs choro pasirodymai visoje scenos erdvėje.

Spektaklyje atsiskleidė įvairi solistų patirtis. Leporelas (Artūras Kozlovskis) akivaizdžiai praradęs balsą operetėje. Don Žuanas (Laimonas Pautienius), Dona Ana (Asmik Grigorian), Dona Elvyra (Dalia Kužmarskytė), Don Otavijas (Žoržas Siksna) – dainuojantys. Mazetas (Kęstutis Nevulis) – pusiau dainuojantis, Cerlina (Rita Petrauskaitė) – šokiravusi mėgėjišku gerkliniu dainavimu. Teatro vadovybės siekis profesionalais tverti spektaklio muzikinę erdvę – pats realiausias kelias bandant siekti spektaklio profesionalumo. Ryški buvo Don Žuano vokalinė charakteristika ir personažo charakteris. Tai – didelis jauno dainininko laimėjimas. Donos Anos charakteris operoje ryškus ne vaidyba, bet muzikine charakteristika. Padainavusi arijas, Asmik tikriausiai suprato intonavimo klaidas ir tai, kad jas girdi klausytojai. Cerlinos vaidmeniui, manyčiau, Lietuvoje atsirastų daug dainuojančių sopranų. Bet taip neskoningai besimaivančių rasti būtų sunkoka.

Galima tik pasidžiaugti, kad atsirado teatras, kuriame savo menines ambicijas gali realizuoti jauni dainininkai. Reikėtų palinkėti, kad dar ir Panevėžyje Muzikinio teatro vadovai užsiimtų ne politika, o panašia pozityvia meninės kūrybos veikla.