Neprilygstamasis Hercogas

Nuotraukos iš LNOBT arvyvo

Duris atidaro nedidelio ūgio, gražių ir gyvybingų akių senolis. Žirmūnų daugiabutyje padvelkia senąja tarpukario laikų Lietuva. Ant sienų – Antano Žmuidzinavičiaus, Kazio Šimonio, Adomo Galdiko paveikslai, žmonos giminaitės Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės, liaudies menininkės, unikalūs šilko siūlais siuvinėti paveikslai. Buvęs operos solistas lyrinis tenoras Vladas Česas, sausio 16 d. atšventęs 90 metų jubiliejų, pasakoja istoriją po istorijos – joms sudėti neužtektų nė kelių monografijų.

V. Česas Kauno muzikiniame teatre debiutavo 1944 m. Laimučio vaidmeniu J. Karnavičiaus operoje „Gražina“, dar tebestudijuodamas Kauno konservatorijoje. Tikruoju savo debiutu laiko 1945-aisiais parengtą grafo Almavivos vaidmenį operoje „Sevilijos kirpėjas“, kurioje debiutavo ir kiti to meto jaunieji solistai – V. Česo būsima žmona Liucija Jakevičiūtė, Jonas Stasiūnas, dirigentas Rimas Geniušas.

Antras debiutinis spektaklis, diriguojant Algimantui Kalinauskui (šį dirigentą, kaip prisimena V. Česas, itin vertino K. Petrauskas), buvo „Rigoletas“ taip pat 1945-aisiais. Nuo to laiko V. Česas išgarsėjo kaip neprilygstamas Hercogo vaidmens atlikėjas. Dainininkas prisimena: „Kai pirmojo spektaklio metu padainavau Hercogo dainelę „Širdys mergelių“, salėje kilo triukšmas, didžiulės ovacijos, privertusios mane bisuoti. Iki tol tos dainelės niekas nebisuodavo. Taip nutikus, visą sezoną labai dažnai rodė „Rigoletą“ ir kiekvieną sykį tam vaidmeniui skirdavo mane vieną. Visą sezoną kiekvieno spektaklio metu kartodavau Hercogo dainelę.“ Nuo 1945-ųjų sezono pradžios jis 30 metų buvo Lietuvos operos solistas.

Garbingai V. Česo sukakčiai pažymėti šių metų sausio 31 d. būtent „Rigoletas“ skambėjo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre: kartu su kitais solistais, diriguojant Martynui Staškui, dainavo buvę jubiliato studentai V. Juozapaitis, J. Valuckas. „Taip greitai tas laikas bėga... Buvę studentai Maciulevičius su Valucku padovanojo man juostą su užrašu 90 – tokie nejaukūs skaičiai, tai laikau tą juostą užvertęs kita puse.“

V. Česo dainavimas pasižymėjo puikia technika, virtuoziškumu, emocionalumu. Kaip pasakoja pats Maestro, scenoje nejausdavo įtampos, todėl ir dainuoti pavykdavę laisvai, ir publikai patikdavo. Sukūręs daugiau kaip 50 vaidmenų, iš jų neišskiria mėgstamiausio – kiekvienas publikos akivaizdoje naujai išgyvenamas spektaklis būdavo brangus, į kiekvieną žvelgta atsakingai.

Vladas Česas (Romeo) operoje „Romeo ir Džuljeta“. Apie 1960 m.

V. Česą pedagogą, konservatorijoje dėsčiusį 30 metų, buvę studentai prisimena kaip šiltą, tačiau reiklią asmenybę. Dar ir dabar pirmadieniais V. Česas konsultuoja mokinius – keletą Operos ir baleto teatro choristų. „Mokytojas turi sugebėti parodyti, kaip reikia dainuoti“, – dėsto buvęs populiarus solistas, vis dar galintis pailiustruoti, „kaip paimti vieną ar kitą aukštą natą“. Anot V. Česo, viskas priklauso nuo dėstytojo. „Kai pedagogai nežino pagrindinių tenorui reikalingų principų, matome atitinkamus rezultatus. Štai, nėra kam Hercogą dainuoti – teatras turėjo pasikviesti solistą iš Rusijos...“ (Viktorą Aleškovą – red. past.)

Maestro stebina puikia atmintimi – išnyra daugybė pavardžių ir datų, painių peripetijų kupini gyvenimo epizodai, sudėtingi santykiai, kurie tarp teatro žmonių vargu ar išvengiami, istorijos apie vyresnės kartos kolegas ar jo amžininkus solistus ir dirigentus. Visko būta, bet vienas ryškiausių lietuvių tenorų nenori po nuoskaudas kapstytis. Ramiai pasakoja apie nueitą gyvenimo kelią, tarnavimą aviacinėje kuopoje (pasakoja, kaip vos nenumušė lenkų pabėgėlių lėktuvo, skridusio į Vilnių), intrigas teatre ir konservatorijoje, žmonos, kurią mini labai pagarbiai ir šiltai, netektį 2001-aisiais. „Prisiminimų knygoje, kurią baigiau rašyti, daugiau kalbu apie žmoną, nei apie save. Ji buvo labai protinga ir gabi moteris, mokėjo daug užsienio kalbų, puikiai skambino fortepijonu. Kartu parengdavom visas partijas, ji man versdavo tekstus ir akompanuodavo.“

Paklausiu, kokią knygą Maestro skaito. „Tai kad nėra laiko skaityt!“ Reikia pasiruošti ir darbui su mokiniais, tenka pačiam suktis virtuvėje (čia pat pasidalija keliais savo mėgstamų „liaudiškų“ valgių receptais), papildyti prisiminimus, o kur dar didžiulis pažįstamų būrys ir būtinai – kasdienė mankšta.

Dėkui Dievui, kad dar turime gyvų iškilių senosios kartos inteligentų, reikšmingai kūrusių muzikinio gyvenimo istoriją. Padvelkė tikru tarpukario džentelmeniškumu, kai padėjo apsivilkti paltą ir palydėjo išeinančią.