Sėkmės formulė

Jungtinėse Valstijose, pavyzdžiui, niekas neslepia, kokiais būdais išgarsėja nauji menininkai ir nuo ko priklauso sėkmė meno pasaulyje. Štai naująjį šio pasaulio atradimą Terence’ą Kohą, kurio personaline paroda sausio 19 dieną Whitney muziejus Niujorke pradėjo 2007 metų programą, „padarė“ (tiesiogine ir perkeltine prasme) kolekcionierius Javieras Peresas, metęs tarptautinės teisės specialisto karjerą ir 2003 m. atidaręs savo galeriją Los Andžele būtent Koho paroda. Kohas tuo metu buvo žinomas kaip asianpunkboy, o jo kraitį sudarė perversiška, falais išpuošta interneto svetainė ir kelios žurnalo tipo knygelės. Nepaisant to, o gal būtent dėl to Peresas sukišo fantastiškas pinigų sumas į naujų Koho meno kūrinių produkciją.

Kohas paaiškina nieko neslėpdamas: „Javieras buvo mano meilužis, o dabar yra tik mano agentas“ (čia ir toliau cituota iš „New York“, 2007 01 15, p. 55–67). Žurnalo „New York“ korespondentas pasakoja, kaip su Kohu ir Peresu važiuoja pirkti Kohui naujų baltų sportbačių. Ilgai neužgaišta: „Per 15 minučių išleidžia keturženklę sumą, o išeinant Peresas dar nuperka Kohui aštrią sidabrinę grandinę, kuri kaip mat subraižo Koho kaklą. „Ne pirmas kartas, kai tau sukeliu skausmą“, – juokauja Peresas.“ Ir taip toliau.

Toliau straipsnyje rašoma: „Kohui labai pasisekė, kad užkibo ant tokio agento, kuris sugeba finansuoti (o paskui ir parduoti) viską, ką tik jis sukuria. [...] Nors užaugo Kanadoje, Kohas sakosi gimęs Pekine, o jo gimimo data per kelerius metus pasistūmėjo nuo 1977 į 1979 ir iki 1980.“ Tačiau kolegos mano, kad jam jau seniai 36-eri. Kolekcionieriai moka milžiniškus pinigus (manoma, kad vien per 2006-uosius jis uždirbo virš milijono) už šio amžino jaunuolio opusus, nors jų gyvavimo laikas visiškai nenuspėjamas. Kohas savo darbams nuo pat pradžių naudojo ir toliau sėkmingai naudoja tokias medžiagas kaip šokoladas, sperma, kraujas, vėmalai, lūpų dažai, šviesa, pelėsiai ir paauksuoti ekskrementai (Lietuvos menininkas Linas Liandzbergis jau prieš 15 metų rodė tokį objektą parodoje, tačiau kažkodėl garsus netapo). Nors anksčiau „yra padaręs klaidų“, dabar agentas Peresas įspėja jau visus pirkėjus: „Mes nežinome, kaip šis darbas, pagamintas iš šokolado ir Terence’o spermos (mmmm!..), pasikeis laikui bėgant“. Tačiau neatrodo, kad tokia žinia sulaikytų pirkėjus nuo noro kloti šlamančiuosius. Jie ne materialistai, jie perka idėją, ne, greičiau moka už patį pirkimo procesą. Viena kolekcionierių pora, jau žinodama apie Koho darbų neilgaamžiškumą, nusipirko jo darbą „Michaelas Jacksonas, Michaelas Jacksonas“ – dvi minėtojo dainininko figūras, padengtas šokoladu. Po kiek laiko šokoladas – kaip netikėta! – pradėjo balti. Kolekcionieriai sunerimę pasikvietė Kohą. Kohas pasakė: „Ir gerai, dabar dar panašesni į Michaelą Jacksoną“. Ir tikrai – šventa teisybė.

Kohas toliau maivosi, neva jaudindamasis prieš parodą Whitney muziejuje: „Jei nepasiseks, tai jau apsijuoksiu prieš visą meno pasaulį“. Tik nereikia – visi žino: jei jau kartą tas pasaulis tave priėmė, gali daryti ką nori, viskas bus genialu.

Tuo tarpu Anglijos meno pasaulyje sėkmė priklauso visai nuo kitų dalykų: nuo oro (iš tiesų tai beveik viskas čia priklauso nuo oro). Philipas Hookas, vienas iš Sotheby’s meno aukciono specialistų, teigia: „Šaltos žiemos ir šiltos vasaros palankios mūsų verslui: paspaudus šalčiui daugiau žmonių miršta ir jų kolekcijos pateikiamos pardavimui, o už „šiltų vasarų“ peizažus pirkėjai moka daugiau pinigų. Kalbant apie impresionizmą – kuo geresnis oras, tuo aukštesnė kaina“ („The Guardian“, 2007 02 01, p. 9).

Ir turbūt tik Lietuvoje, vienintelėje aukštos moralės šalyje, menininko sėkmė priklauso tik nuo objektyvaus jo meno „gerumo“ – jau tikrai ne nuo oro ir ne nuo seksualinių ar kitokių asmeninių ryšių, netgi ne nuo asmeninio kokių dviejų tuo metu svarbių žmonių skonio. O netgi jeigu ir būtų kitaip, niekas apie tai viešai net neprasižiotų, bijodami, kad nebus pakviesti į svarbias parodas, komisijas ar Nacionalinę galeriją.

Štai ir aš nieko nesakau. Vis dar laukiu, kol pakvies ir mane į tą Nacionalinę.