Klampi realybė

Solomono Teitelbaumo tapybos darbas

Neatsitiktinai šiandien Solomonas Teitelbaumas (g. 1972), jau surengęs 17 personalinių parodų, yra laikomas vienu ryškiausių mūsų ekspresyviosios tapybos atstovų. Dar studijuodamas tapybą Vilniaus dailės akademijoje 1995 m. jis buvo apdovanotas Viktoro Vizgirdos premija už arsininkų tradicijų tąsą, 1996 m. tobulinosi Vasaros menų akademijoje Zalcburge. Visi rašiusieji apie Teitelbaumą mini jo ryšį su litvakų kūryba, arsininkų ir Paryžiaus mokyklos tradicijomis, gretina su Van Goghu ir Chaimu Soutinu. Atrodytų, nieko daugiau nei dailėtyrininkas Algis Uždavinys, puikiai atskleidęs tapytojo kūrybos semitiškąją dvasią („Dailė“, 2004/2), neįmanoma pridurti, juolab Teitelbaumo kūryba iš esmės mažai kinta.

Žvelgiant į paskutinių dvejų metų Teitelbaumo paveikslus, eksponuojamus Vilniaus rotušėje, dar kartą tenka stabtelėti prie kelių unikalios raiškos bruožų, kurie, mano manymu, labiausiai atspindi šio tapytojo kūrybą. Tai dažų lava formuojama paveikslo faktūra ir ypatingas paviršiaus juslingumas, dviguba erdvės ir judėjimo iliuzija, natūra ir jos vaizdavimo optiniai efektai.

Parodoje dominuoja peizažai. Juose, greta įprastų gamtos motyvų, matome naujus, marinistinius, Baltijos pajūrio vaizdus („Žuvėdros“, 2005, „Vakaras Nidoje“, 2006, „Jūros vartai. Pillau“, 2006 ir kt.), kurie grąžina mus prie ekspresionizmo ištakų, vokiečių menininkų kolonijos Nidoje laikų. Laukinės civilizacijos nepaliestos gamtos grožis tampa įkvėpimo šaltiniu, pabrėžiančiu egzistencinį žmogaus ir gamtos santykį. Sunku iš pirmo žvilgsnio patikėti, kad peizažai tapyti iš natūros. Pritrenkia jau vien jų materialus svoris, nes dažai, rodos, klojami ne iš tūtelių, o pilami skardinėmis. Tai masyvūs, slėpiningi spalvų reljefai, tarsi susidedantys iš keliolikos kultūrinių sluoksnių, kuriuos dengia grubus išorės paviršius. Faktūra tiesiog formuojama, lipinama iš klampios dažų masės, kuri, rodos, čia pat tįsta, slenka, juda. Dėmesį traukia virtuoziška paviršiaus slinkties pagava, faktūrų dinamiškumo ir judėjimo iliuzijos jungtis. Todėl norisi užsimerkti ir liesti drobės paviršių, kad geriau pajustum motyvų išdėstymo ritmiką, gal net apčiuoptum oro gūsių virpėjimą.

Solomono Teitelbaumo tapybos darbas

Teitelbaumo paveiksluose ypač ryškus ir specifinis erdvės kūrimo būdas. Kelis žiūrėjimo taškus aptinkame dar viduramžių tapyboje – tai sustiprina nerealumo įspūdį, pabrėžia ypatingo dvasingumo aurą. Vėliau šis erdvės perteikimo būdas atgimsta XIX a. antros pusės tapyboje, ypač Van Gogho peizažuose, jį plėtoja daug modernistų. Tai tarsi sklandymo ore būdas, būsena, kurią patiri net paprastose sūpuoklėse, kai pakyli viršun ir staiga leidies žemyn, tą patį vaizdą iškart matydamas iš kelių pozicijų. Šis svaigulio efektas būdingas ir Teitelbaumo darbams, kuriuose neretai aukštas/žemas žiūrėjimo taškas sutapatinamas su horizonto linija, todėl žiūrovas regi gerokai daugiau, nei tikrovėje. Kita vertus, beveik visose gilaus, tamsaus kolorito tapytojo paveiksluose pastebime ryškias spalvines dėmes, kurios šviečia kaip dramatiški akivarai šioje aliejinių dažų pelkėje. Tai tarsi šviesulys, atveriantis tolimas erdves. Tokie erdvės ir šviesos kūrimo principai suteikia Teitelbaumo darbams keistumo, anapusybės dvelksmo, kuris juntamas ir labiausiai filosofiškuose parodoje natiurmortuose su knygomis. Knyga, kaip žinių ir išminties šaltinis, grąžina į šventraščių laikus, kur nutapytas paukštis tarsi simbolizuoja žmogaus sielą („Fatum Librii“, 2006, „Maldaknygė. Menora ir balandis“, 2006). Vidinis psichologizmas, tragizmas ypač ryškus Teitelbaumo tapytuose portretuose („Firsas ir Ranevskaja“, 2003, „Senas Faustas“, 2006).

Vis dėlto Teitelbaumo įkvėpimo šaltinis yra natūra (tai liudija ir vyraujantys žanrai – peizažai, natiurmortai). Ji savitai transformuojama, tačiau ryšys su tikrove tapytojo kūryboje, mano manymu, yra toks gilus, kad bandymas dirbtinai įterpti fantastinius vaizdus kartais neįtikina.