Kai reikia vitaminų

„Bundoko šventieji“

LTV „Panoramos“ kultūros puslapis kelis vakarus iš eilės bandė suprasti, kodėl lietuviai neskaito ir neperka knygų. Priežasčių ir literatūros specialistai, ir leidėjai išvardijo daug. Kai kurioms aš pritariu visiškai, nes ir pats dažniausiai perku ne lietuvių leidėjų tarsi specialiai miesčionims išleistus storus neskoningo dizaino tomus. Lietuviai net keliolikos puslapių apsakymą „Kuprotas kalnas“ sugebėjo išleisti kietais viršeliais ir pareikalauti beveik trisdešimties litų. Perku knygas plonais viršeliais, jos ne tik pigesnės, bet ir užima mažiau vietos visai neguminėse mano knygų lentynose. Žinoma, tenka skaityti ne gimtąja kalba, bet kartais, patikėkite, tai taip pat tik į naudą. Baisiau yra kas kita. Knyga nebėra kasdienis užsiėmimas, sekti knygų naujienas nebe prestižiška, nebeliko ir aiškių vertinimo kriterijų, nes reklamuodamos savo leidinius leidyklos elgiasi taip, tarsi pardavinėtų gaiviuosius gėrimus ar naują idealų šampūną nuo pleiskanų.

Iki kokio lygio gali degraduoti nekultūringas požiūris į knygą, neseniai akivaizdžiai įrodė vieno Paulinos Pukytės itin mėgstamo savaitraščio kritikas, šizofreniškasis „du viename“ Kastoras ir Poluksas. Beje, mane labiausiai suglumino kai kurių jaunų kolegų reakcija į jo paistalus. Esą tai visai smagu. Tiesiog klasikinis amerikietiškas apibūdinimas – „fun“.

Kad ir ką sakytumėte, man knyga visada sukelia asociacijas su europietiška kultūra. Spalvoti žurnalai – su amerikietiška. Takoskyra pastebima visose srityse, bet skaudu, kad pas mus akivaizdžiai įsigali ne tik amerikietiškas politikavimas (nors lietuvių politikų televizijos debatai labiau primena parodiją, nes net amerikiečiai, palyginti su mūsiškiais, atrodo ir kilmingesni, ir protingesni), bet ir meno vertinimas. O apie kino žiūrėjimą nėra ką ir kalbėti – net į prancūzų filmų festivalio atidarymą kviestinė publika susirinko su didžiuliais spragintų kukurūzų krepšiais sterblėse.

Tačiau yra filmų, kurių negali žiūrėti žiaumodamas. Iš tokių – Arnaud Desplechino filmas „Kaip aš ginčijausi, arba Mano seksualinis gyvenimas“ (LTV, 14 d. 23.10). Tai subtilus, ironiškas ir autoironiškas, suteikiantis galimybę pasimėgauti tikrąja europietiška kultūra filmas, nors, regis, jame pasakojama kuo banaliausia ir visiškai nekinematografiška istorija. Tai vienas mėgstamiausių mano kino prisiminimų. Jo herojus Polis niekaip negali baigti, kaip anksčiau sakytume, savo diplominio darbo. Apie tai mums praneša užkadrinis balsas. Filmo „raktas“ yra atversta knyga, pasirodanti pradžioje ir pabaigoje. Taip ir nesužinosime, kokia tai knyga, bet gal tai ir ne taip svarbu. Pagaliau ir Polio nepamatysime dirbančio. Juokingas ir liūdnas Desplechino filmas – tai ir savotiškas intymus dienoraštis, ir nuotykių (intelektualinių bei seksualinių) romanas. Tai Polio gyvenimo knyga, filmas rodo personažo pastangas ją parašyti, užpildyti žodžiais, mintimis, išgyvenimais. Intelektualinės paieškos čia neatsiejamos nuo meilės paieškų ir trijų Polio gyvenimo moterų – Esteros (Emmanuelle Devos), kurią jis paliko, slaptai mylimos Silvijos (Marianne Denicourt) ir paslaptingos Valeri (Jeanne Balibar). Beje, atkreipkite dėmesį, kad kuo daugiau kalbama apie meilę, tuo toliau nueinama. Turbūt jau supratote, kad apie filmą taip pat malonu kalbėti, kaip ir jį žiūrėti, o tai atsitinka vis rečiau.

Žinoma, atkreipkite dėmesį ir į Polį suvaidinusį Mathieu Amalricą. 1965 m. gimęs dienraščio „Liberation“ žurnalisto Jacques’o Amalrico ir „Le Monde“ literatūros kritikės Nicole Zand sūnus debiutavo kine 1984 m. tėvų draugo Otaro Joselianio filme „Mėnulio favoritai“ ir tai nulėmė profesijos pasirinkimą. 1987 m. jis jau buvo Louis Malle’io asistentu filmuojant „Iki pasimatymo, vaikai“. Amalricas yra režisierius, jis rašo scenarijus, vaidina. Filmas „Kaip aš ginčijausi....“ atnešė jam prancūzų kino vilties „Cezarį“. Amalricą ypač mėgsta autorinį kiną kuriantys prancūzų režisieriai, nors neseniai jis suvaidino amerikiečių filmuose „Miunchenas“ ir „Marija Antuanetė“. Privačiai dabar jis yra Juliette Binoche gyvenimo draugas.

Be abejo, „Kaip aš ginčijausi...“ yra ir tradiciškas brendimo romanas. Toks yra ir britų debiutanto Jeremy Brocko filmas „Vairavimo pamokos“ (LNK, 15 d. 22.40), pernai pelnęs Didįjį Maskvos kino festivalio prizą. Brockas debiutuoja kaip režisierius, bet jis jau yra garsus scenaristas, užtenka paminėti tik pagal jo scenarijų sukurtą filmą „Ponia Braun“ apie paskutinę karalienės Viktorijos aistrą. Brockas sako, kad pasakojimas apie septyniolikmetį Beną, nesėkmingai laikantį vairavimo egzaminą, yra autobiografiškas, o vaikiną palaikančios ekscentriškos aktorės Ivi (Julie Walters) paveikslą įkvėpė britų kino žvaigždė Peggy Ashcroft, su kuria jam teko bendrauti paauglystėje. Režisierius prisimena: „Ji buvo tas žmogus, į kurį kreipdavausi liūdesio akimirką. Ji leisdavo man pasijusti suaugusiu, be jokio pataikavimo pasijusti potencialiu rašytoju.“

LTV2 sekmadienio vakare (11 d. 17.55) parodys 1958 m. sukurtą J. Lee Thompsono filmą „Šiaurės Vakarų pasienis“. Filmas nukelia į kolonijinę Indiją ir pasakoja apie musulmonų puolamą britų tvirtovę. Filmas sulaukė kandžių pastabų, esą tai vesternas, kurio veiksmas perkeltas į Indiją, o jo herojai labiau primena kaubojus ir indėnus. Aš jį žiūrėsiu todėl, kad vieną pagrindinių vaidmenų čia sukūrė film noir žvaigždė Lauren Bacall.

Šią savaitę taip pat siūlau atkreipti dėmesį į niūrią policinę Antoine’o Fuqua dramą „Išbandymų dienos“ (LNK, 9 d. 21 val.). Filmo herojus yra ką tik iškeptas policininkas Džekas (Ethan Hawk), kurį apmoko elitinio kovos su narkotikais padalinio veteranas Alonzo (kaip visada puikus Denzelas Washingtonas). Tai dar vienas filmas apie brendimą, idealų ir realybės susidūrimą.

Amerikiečių kine filmai apie policininkus ir nusikaltėlius dažniausiai yra visuotinės gėrio ir blogio kovos mitologijos dalis. Šią mitologiją mėgsta ir įvairių šalių politikai. 1999 m. sukurtame Troy’aus Duffy filme „Bundoko šventieji“ (BTV, 13 d. 21.20) iš jos gerokai pasišaipyta Quentino Tarantino „Pasiutusių šunų“ stiliumi. Du Bostono katalikai yra įsitikinę, kad privalo vykdyti Dievo valią ir šaudyti visus, kurie patenka į jų akiratį, pirmiausia – rusų mafiją. Jie taip pat efektingai susidoroja su pornografijos parduotuvės klientais. Sugauti šiuos šventuosius pavesta FTB agentui gėjui Polui, jį vaidina ironiškasis Willemas Dafoe. Filmas skatina anarchizmą, bet geros sarkastiško anarchizmo porcijos nykią žiemą ir ypač prieš rinkimus man visada stinga kaip vitaminų.

Jūsų – Jonas Ūbis