Sinefilų sostinė

Praėjusią savaitę „7MD“ pristatė 2001 m. Europos kultūros sostinę Roterdamą, šįkart pakalbėkime apie sinefilų sostinę, kuria kasmet sausio gale šis miestas tampa jau 36-ą kartą. Kadaise kukliai prasidėjęs klubiniame „Lanteren-Venster“ kino teatre, Tarptautinis Roterdamo kino festivalis išplito į 30 kino salių, užkariavo pagrindinį miesto koncertų ir konferencijų pastatą „De Doelen“ ir sutraukia vis daugiau tūkstančių žiūrovų. Šiemetinėje festivalio ataskaitoje užfiksuota net 367 tūkst. apsilankymų. Padalykime šį skaičių iš dešimties ar net trisdešimties, kiek seansų per dešimt festivalio dienų pajėgia apibėgti statistinis sinefilas, ir skaičius vis tiek bus gana įspūdingas. Vien kviestinių svečių – kūrėjų, prodiuserių ir kitų – čia susirenka arti trijų tūkstančių.

Festivalio dienomis atrodo, kad patekai į kino epidemijos ištiktą teritoriją, kur visi tik ir kalba apie kiną. Įspūdis, be abejo, proginis ir apgaulingas, bet kartą per metus taip tikrai atsitinka. Roterdamo gerbėjus papildo atvykusieji iš visos Olandijos, net Belgijos, ir sinefilų kiekis tarp miesto gyventojų neproporcingai padidėja.

Vis dėlto kino festivalis, kaip ir kiti gausūs masiniai renginiai – vasaros karnavalai, šokių paradai, muzikos, džiazo festivaliai, – labiausiai orientuojamas į Roterdamo miestelėnus ir liudija seniai pasirinktą kultūros politikos kryptį, kurios dėka „dirbantis“ Olandijos miestas galbūt ir tapo Europos kultūros sostine. Prioritetai nepakito ir šiam įvykiui pasibaigus.

Iš daugelio kitų kino festivalių, pretenduojančių į elitinius, IFFR (International Film Festival Rotterdam) skiriasi tuo, kad pirmiausiai yra rengiamas publikai. Žiūrovai ne tik užtvindo kino sales, bet ir aktyviai balsuoja už arba prieš pamatytą filmą. Vienas svarbiausių – publikos prizas, jį per festivalio uždarymą įteikia miesto meras. Šiemet smarkiai atsiplėšusiu lyderiu tapo jau pagarsėjęs vokiečių debiutanto Floriano Henckelio von Donnersmarcko filmas „Kitų gyvenimai“ („Das Leben der Anderen“), bene pirmąkart taip giliai panardinantis į buvusios VDR realijas, atskleidžiantis „Stasi“ užkulisius, perteikiantis visuotinio sekimo atmosferą ir nevienareikšmius šioje sistemoje gyvenusių žmonių poelgius. „Kitų gyvenimus“ ketina rodyti ir mūsiškis „Kino pavasaris“ – praleisti negalima!

Per daugelį metų Roterdamas išugdė išprususią auditoriją, kurios nuomone galima visiškai pasikliauti. Publikos simpatijas pelnė labai įvairūs, bet dėmesio verti filmai – egzotiško grožio ir išdraskytos tėvynės jausmo kupinas kurdų kilmės režisieriaus Bahmano Ghobadi „Pusmėnulis“ („Niwemang“), maišto dvasia persisunkęs vengrų debiutantės Agnes Kocsis „Grynas oras“ („Friss levegö“), amerikietės Lindos Hattendorf „Mirikitani katės“ („The Cats of Mirikitani“), subtiliai atkuriantis Niujorko gatvės dailininko, į devintą dešimtį įkopusio japono, ankstesnį gyvenimą – vaikystė Hirosimoje, Perl Harboras, internuotųjų stovykla... Šiltos žiūrovų reakcijos susilaukė ir perpildytoje salėje rodytas Kristijono Vildžiūno filmas „Aš esi tu“, festivalio organizatorių pakviestas dalyvauti „Pasaulio kino“ programoje.

„Šviesos šešėlyje“

Lietuvių kinas Roterdame vėl buvo pastebimas, ko nepasakysi apie latvius ar estus, nors atstovautas jis šiemet ir ne taip gausiai kaip pernai, kai Vilnius drauge su Meksiku ir Johanesburgu prisistatė specialioje „Karštų taškų“ („Hot Spots“) programoje. IFFR atsirinko „Aš esi tu“ ir Deimanto Narkevičiaus videodarbą „Aplankant Soliarį“. Buvo ir lietuviškų kontekstų, įvyko olando Chriso Teerinko ir amerikietės Sarah Payton filmo apie Joną Meką „Šviesos šešėlyje“ („In the Shadow of the Light“) premjera, ta proga parodytas chrestomatinis garsiojo filmininko darbas „Lost Lost Lost“.

Tarptautinę karjerą sparčiai daro mūsų kino operatorius Rimvydas Leipus. Konkurse parodytas jo nufilmuotas režisierės Noros Hoppe filmas „Jūros pakraštys“ („La fine del mare“). Atpažįsti savitą Leipaus braižą, gebėjimą perteikti vaizdu filmo nuotaiką, šįkart – melancholišką vienatvės būseną. Miglose skendinčios tuščios krantinės, ištisi apleistų sandėlių kvartalai, jūros ir uosto peizažai dvelkia šalčiu, panardinti į prieblandą, tarsi atkeliavę į pietietišką Triestą iš lietuviškos šiaurės. Deja, aukšta vaizdo kultūra – bene vienintelis filmo privalumas. Šiaip jau tai tipiškas „europudingo“ pavyzdys be autorinės individualybės požymių ar konkrečios vietos ir laiko ženklų. Kodėl būtent Triestas? Todėl, kad čia išraiškingos faktūros. Kodėl nelegalūs imigrantai? Todėl, kad tokia dabar kino konjunktūra. Dėl šių žmonių likimų Norai Hoppe nei šilta, nei šalta. Žinoma, režisierė juos užjaučia, nes to reikalauja abstraktaus humanizmo principai, bet, matyt, pažįsta tik tiek, kiek prasilenkia su jais gatvėje. Filmo personažai – tie atsitiktiniai praeiviai be biografijos. Serbas ir iranietė galėtų būti, tarkim, albanas ir marokietė. Simbolinėms figūroms neįpūsta dvasios, ir čia negelbsti net talentingas serbų aktorius Mikis Manoilovičius. „Europudingą“ primena ir trijų šalių (Vokietijos, Italijos, Prancūzijos) koprodukcija. Tokia praktika dabar labai dažna kaupiant filmo biudžetą. Tačiau ambicingas autorinis kinas visuomet stengiasi išsaugoti ryškų nacionalinį pradą. Šiuo atveju prodiuseriai sumetė pinigus į „niekieno uostą“, ir Nora Hoppe įmurkdė juos į balą.

„Kitų gyvenimai“

Konkursinėje programoje dalyvavo 15 filmų. Palyginti su visu IFFR (300 pilnametražių ir dar daugiau trumpametražių juostų) – tai labai negausi, bet svarbi festivalio dalis. Roterdamas orientuojasi į autorinį kiną ir kuo platesnę pasaulinę jo panoramą, be to, proteguoja jaunus kūrėjus, o „Tigrais“ vadinami festivalio prizai, skiriami pirmiesiems arba antriesiems filmams, yra tarsi paskatinimo forma, pirmoji pripažinimo pakopa. Į konkursą dažnai atrenkami Olandijos užsienio reikalų ministerijos globojamo Huberto Balso fondo paremti besivystančių šalių autorių filmai. Tai lyg ir atsiskaitymas už panaudotas lėšas.

Paprastai skiriami trys „Tigro“ prizai ir 10 tūkst. eurų premijos. Šiemet jie atiteko keturiems laureatams: kinų kilmės režisierei iš Malaizijos Tan Chui Mui už Huberto Balso fondo paremtą filmą „Meilė nugali viską“ („Love Conqueres All“), vokiečių režisierei Pia Marais už filmą „Be auklėjimo“ („Die Unerzogenen“) ir ex aequo brazilui Claudio Assisui už „Galvijų pelkę“ („Baixio das bestas“) ir danui Mortenui Hartzui Kaplersui už filmą „AFR“.

Didžiulė festivalio programa – gana sudėtingas galvosūkis: ką pasirinkti? Konkursinių filmų stengiausi nepraleisti, bet iš premijuotųjų pamačiau tik „Galvijų pelkę“, atgrasų, mačizmo (neva jo kritikos) ir grubaus sekso prisodrintą kūrinėlį apie gilią Brazilijos provinciją, iš kurio, anot klasiko Vlado Šimkaus, pabėgau net neatsiskaitęs. Norėtųsi manyti, kad kiti prizininkai buvo geresni. Štai kaip savo sprendimus motyvavo žiuri: „Meilė nugali viską“, pasakojimas apie sostinėn patekusią kaimo merginą, premijuotas todėl, kad „klasikinio stiliaus ir struktūros filmas apeliuoja į širdis“; „Be auklėjimo“ – už „subtilų jaunos mergaitės, savarankiškai ieškančios gyvenimo vertybių moralės orientyrus praradusioje visuomenėje“, portretą; „AFR“ – už drąsią politikos ir viešųjų ryšių manipuliacinių mechanizmų analizę“. Danų filmas – tai hipotetinė niekad neatskleistos politinės žmogžudystės rekonstrukcija, o jo pavadinimas – netiesioginė nuoroda į JFK.

„Jūros pakraštys“

Šiuolaikinio autorinio kino panorama gana prieštaringa, tačiau tai nė kiek nemenkina pažintinės Roterdamo festivalio reikšmės. IFFR padeda apčiuopti bendriausias tendencijas. Svarbiausia, ir anaiptol ne nauja, – kad kinas vis labiau tampa masiniu raiškos būdu. Žinoma, tai brangus užsiėmimas, tačiau įsigalint naujoms technologijoms jis gana sparčiai pinga. Pinga ir autorinio kino vertė, jis tampa vidutinybių menu. Daugumai festivalio filmų būdingi nekokybiškas vaizdas ir garsas, primityvus sociologizavimas, jaunatviškai sureikšmintas juodas požiūris į realybę, egocentrizmas. Filmų kiekis atvirkščiai proporcingas kokybei. Kita vertus, laikas viską sustatys į savo vietas, pelai atsisijos, ir iš gausybės šiandienos debiutantų išaugs tikrai nemažai originalių kino kūrėjų. Tokių talento blyksnių buvo ir 36-ajame Roterdamo kino festivalyje, kurį pagrįstai galima vadinti didžiausia jaunojo kino laboratorija, bet apie tai dar bus progos parašyti.

Trumpai – tik apie kino madas ir neįtikėtiną Rumunijos populiarumą. Į „Karštų taškų“ programą šiemet pakviesti Teheranas ir Bukareštas. Kada anksčiau esame ką nors girdėję apie rumunų kiną? Taip yra buvę, bet jau labai seniai. Ažiotažas prasidėjo užpernai, kai Kanuose buvo parodyta Cristi Puiu „Pono Lazaresku mirtis“, iš tikrųjų sukrečianti paradokumentinė parabolė apie žmogaus gyvybės vertę pokomunistinėje visuomenėje. Pernai rumunai tiesiog užkariavo Kanus. Debiutanto Catalino Mitulescu filmas „Kaip aš sutikau pasaulio pabaigą“ buvo įtrauktas į „Kito žvilgsnio“ programą, o jo kolega Corneliu Porumboiu gavo „Aukso kamerą“ už geriausią debiutą „12 : 08 į rytus nuo Bukarešto“, parodytą „Režisierių savaitėje“. Abu debiutai labai skirtingai apeliuoja į „Paskutiniąją Europos revoliuciją“: Mitulescu lyrinės komedijos forma atkuria vaikystės prisiminimus prieš pat nuverčiant Ceaucescu režimą, o Porumboiu inscenizuoja pokalbių šou provincijos televizijoje per 16-ąsias revoliucijos metines, kur keliamas pažiūrėti absurdiškas klausimas, ar šiame mieste pasipriešinta režimui. Pasipriešinta gal ir buvo, bet visiškai niekas nepasikeitė.