Kinas

Langas į kiemą

Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmas „Dienų tėkmėj“

iliustracija
„Dienų tėkmėj“

Naujausias Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmas „Dienų tėkmėj“ („Studija 2“, 2007) nuo pat pirmųjų kadrų prisijaukina savo čechoviška intonacija. Niekuo neišsiskiriąs kiemas, paprasti žmonės ir viską užgožianti kasdienybė bei jos ritualai – sėdėjimas ant suolelio ir kaimynų apkalbos, žaidžiantys vaikai, atsitiktiniai praeiviai. Nežinia kurį šimtmetį pasikartojantys gestai ir nerimo žymės veiduose. Didmiesčio kieme, kurį filmuoja Kornelijus Matuzevičius, susilieja įvairios epochos – beveik užmirštą lenkiškąją primena užrašas „Ul. Mysia“, ne tokią seną sovietinę – ir rusų kalba, ir kai kurių filmo personažų deformuotas žodynas bei mentalitetas. Praėjusį, bet taip ir nepasibaigusį laiką apibrėžti lengviau – jis atpažįstamas, nes sukaupė tam tikrą ženklų sistemą, neišvengiamai sukeliančią konkrečias asociacijas. Jos kyla iškart, užtenka tik pažvelgti į žmogų ar į daiktą. Dabartinis laikas vis dar sunkiai leidžiasi apibendrinamas ar išskaidomas: kiemo vaikai tarsi ir žaidžia naujus žaidimus, bet prieš kino kamerą jie vis dar sustingsta, bijo net sukrutėti, lyg fotografuotųsi. Naujesnės tik mašinos, nors ir tos padėvėtos, kaip ir filmo personažų drabužiai.

„Dienų tėkmėj“ kiekvienas gali tapti personažu, nesvarbu, ar jis senas, ar jaunas, nes visus neša ta pati laiko tėkmė. Filmo kūrėjai sąmoningai rodo nestruktūruotą gyvenimo tėkmę: čia vienodai svarbus ir kaimynų šunelis, ir išsitepęs vaikas, ir pagyvenusi šeima, visai netoli savęs pamačiusi mirties šešėlį, ir du pievelėje rimtai besišnekantys jaunuoliai, ir netoliese iškylą į gamtą sau surengusios čigonės, ir medžioklėn susirengęs katinas. Matuzevičiai gal net ir pernelyg pasitiki savo žiūrovais ir nieko neaiškina, tiki, kad kiekvienas suvoks tuose kasdieniuose įvykiuose užšifruotas dramas, tragedijas ar komedijas. Kartais jų „pasakinėjimo“ vaizdais lyg ir užtenka, bet kartais ir pasigendi daugiau žodžių, konkretesnės formuluotės ar labiau artikuliuotos istorijos. Kamera tik trumpam stabteli, tik nulydi ją sudominusį objektą iki kiemo ribos ir vėl sugrįžta į dienų tėkmės vagą. Suprantu, kad toks kūrėjų elgesys yra principinis, kad jiems svarbu ne konkreti vieno ar kito gyventojo istorija, o skirtingų istorijų mozaika, kur nė vienas akmenėlis nėra svarbesnis už kitus. Tačiau aš norėčiau į juos įsižiūrėti, sužinoti daugiau, ir tai nėra televizinių realybės šou paskatintas smalsumas, o, sakyčiau, normalus empatijos poreikis pamačius kenčiantį, besijaudinantį, sunerimusį žmogų. Tačiau filmui įpusėjus toks skrupulingas trumpučių akimirksnių fiksavimas vis labiau ima dvelkti tiesiog monotonija. Pristinga tikrojo, o ne numanomo ar nujaučiamo dramatizmo, kad ir kokios nors katarsio užuominos.

Suprantu, kad mano pretenzijas filmui pasąmoningai skatina kiti filmai, kurių išeities situaciją – fiksuoti tik tai, kas matyti pro nuosavą langą, – pakartojo Matuzevičiai. Alfredas Hitchcockas savo „Lange į kiemą“ tiksliai sumodeliavo net kelias filmo herojaus fotografo pro langą pamatytas kaimynų dramas. Savaip jo eksperimentą į dokumentinį kiną perkėlė Viktoras Kosakovskis filme „Tiše!“ (toks vienos filmo senutės šunelio vardas, o ne šūksnis), jis netgi teigė, kad idealus dokumentinis filmas yra kuriamas be jokio autoriaus įsikišimo, pastačius kamerą prie kambario lango. Galima prisiminti daugybę pavyzdžių, kur „vaizdas pro mano langą“ (regis, taip vadinosi ir pirmoji, 1827 m. sukurta fotografija) yra iš principo svarbus, nes jis tampa meniniu metodu, deklaruoja autoriaus norą kalbėti tik savo vardu ir atsiriboti nuo suvaidintos tikrovės ar dar nuo ko nors kito, bet taip pat iš principo svarbaus. „Dienų tėkmėj“ autoriai konkrečiai neapibrėžia tokio savo apsisprendimo tikslo ir siūlo grožėtis kiekviena akimirka, kiekvienu tikru jausmu, kiekvieno žmogiškojo artumo dvelksmu. Vieno Vilniaus „Krasnuchos“ kiemo mikroatmosfera, subtiliausi nuotaikų atspalviai, ore sklandančios filmo herojų viltys Matuzevičiaus kameros dėka tampa matomi taip, tarsi būtų ryškinama kažkokia nematoma fotografija.

Živilė Pipinytė