„Meistriškumo pamoka“ – žiūrovų sieloms

Nijolę Narmontaitę, kūrybinį gyvenimą pradėjusią Šiaulių dramos teatre, pratęsusią jį Kauno dramoje, šiandien drąsiai galima vadinti vilniete. Neilgai truko, kol ši aktorė užkariavo žiūrovų širdis, o šiandien jos temperamentingi vaidmenys jau tapo spektaklių kokybės ženklu.

Kaip ir visi mirtingieji, aktoriai dažniausiai savo vaidmenis pasirenka pagal „vidinį balsą“. Narmontaitė renkasi tokius, kurie ir mirusiuosius prikeltų gyvenimui – tokia jos kūniška stiprybė, žemaitiškas temperamentas, sodrus, scenoje išlavintas balsas.

Simboliška, kad dar 2000 m. jos sukurtas Marios Callas vaidmuo Terrence’o McNally „Meistriškumo pamokoje“, kurią režisavo Gytis Padegimas, šiandien tapo savotiška šios aktorės vizitine kortele. Ji ne tik įkūnijo garsios graikės, pakerėjusios visas didžiausias pasaulio operos scenas, gyvenimą, bet pati tapo šio spektaklio įkaitu. Vaidintas daugelyje scenų Kaune, Vilniuje, kituose miestuose, šis spektaklis priimtas po Mažojo teatro stogu, o atsitikus kokiai nors bėdai, nelauktai nuėmus kokį nors kitą spektaklį, „Meistriškumo pamoka“ surenka pilną žiūrovų salę.

Mažojo teatro erdvė tapo tikraisiais šios sudėtingos asmenybės namais. Čia, rodos, ir dekoracijų visai pakanka – scenoje susikuria ir visai kitoks, intymus, jos ir žiūrovų santykis. Ne vieno, ne dviejų – visų, nes be mažiausio atokvėpio ji pati išlaiko didžiausią meistriškumo egzaminą: kiekvieną kartą iš naujo žiūrovų akyse, tardama Callas žodžius, savo vaidyba patvirtina jų autentiškumą.

Spektaklio siužetas paprastas: mokiniai renkasi į auditoriją, o mokytoja ne tik vadovauja visai situacijai, bet kaskart vis giliau pasineria į savo užmarštin skęstančio gyvenimo svajas. Anksčiau matyta Narmontaitės sukurta Callas atrodė griežta, kartais net stačiokiška. Šiandien ją regime visokią, o artėjant finalui aktorė tiek persikūnija į savo heroję, kad garsios dainininkės gyvenimas tampa ne tik dokumentine drama, bet ir apskritai aktorinio gyvenimo enciklopedija. Kūrybinis atsidavimas, nuoseklus, sistemingas darbas, maksimali proto ir kūno iškrova, visiškas įsijautimas į savo vaidmenį. Deja, teatrinėje praktikoje tik vienetai realiai išpažįsta tai, apie ką kalba.

Teatro, televizijos, kino žiūrovai Narmontaitę pažįsta visokią. Bet čia ir yra šios aktorės paslaptis, kad ji moka keistis, susikoncentruoti sudėtingiausiems vaidmenims. Narmontaitė savimi kuria teatrą, kurį kiekvieną kartą atranda naujai, todėl jos spektakliai arba tobulėja, arba bent jau išlaiko pasiektą lygį. Puikus pavyzdys – spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“. Teko matyti vaidybiniu požiūriu „nusėdusius“ jos partnerius, bet prikaustyta prie lovos Narmontaitės herojė visada sugeba ant savo pečių išlaikyti visą spektaklį. Ansambliniame spektaklyje vieno aktoriaus galia ne visada būna rezultatyvi, bet šiuo atveju talento nepaslėpsi.

„Meistriškumo pamokoje“ Narmontaitė maksimaliai apsinuogina, sugebėdama net psichologiškai sudėtingose scenose „nepraryti“ teksto, nenuslėpti žvilgsnio, nesuvelti minties. Jai svarbu žiūrovas, kuriam rūpi ne literatūrinis teatro suvokimas, bet realus jausminis išgyvenimas, leidžiantis pasiekti tikrąją teatrinę satisfakciją.

Įdomu ir tai, kad per gana ilgą spektaklio gyvavimo laikotarpį pasikeitė ne vienas Callas partneris. Jie vis profesionalesni, žinomesni, anot spaudos, jiems įdomu būti šalia Narmontaitės. Raimundo Martinkėno, Onos Kolobovaitės, Kristinos Siurblytės, Merūno Vitulskio vaidmenys iliustruoja, kad teatro scena akimirksniu suryja vokalinį profesionalumą ir pareikalauja kažko daugiau, kad gimtų tikrasis teatro menas. Naujausioje spektaklio versijoje tekstas ir realūs personažai tarytum iliustruoja patys save. Kartais atrodo, kad jiems ir vaidinti nereikia: M. Vitulskis bando būti garsus, tačiau kol kas matome tik jo siekius, o Narmontaitė grimzta į savo prisiminimus, bet regime visavertį gyvenimą spinduliuojančią menininkę.

Scenos darbininką Maiklą vaidinantis pats režisierius Gytis Padegimas šiandien jau turi dublerį. Aktorius Jonas Braškys, scenoje pasirodantis vos porą kartų, sugeba ne tik prajuokinti publiką, bet ir suvaidinti tam tikrą dramą. Antrasis Braškio Maiklo išėjimas puikiai iliustruoja istorinę legendos tiesą: jis patiki išrinktosios gyvenimu, lenkiasi jos talentui. Toks iš pažiūros mažytis vaidmenukas šį aktorių atskleidžia visai naujai.

Taip ir gimsta maži teatriniai stebuklai, kurie ilgam atgaivina sielą, nes kartu su aktoriais žiūrovas priverstas realiai patikėti jų sceniniu gyvenimu.