Pirmoji kartu parengta programa

Leonidas Dorfmanas

Trečiadienio vakarai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kaip įprasta, suburia kamerinės muzikos mėgėjus. Tokių koncertų programose dažnai skamba ne vien populiarioji klasika, bet ir rečiau atliekami XX a. kompozitorių veikalai.

Sausio 31 d. klausėmės smuikininkės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės Ingridos Armonaitės ir pianisto bei dirigento iš Vokietijos, Mainco J. Gutenbergo universiteto dėstytojo Leonido Dorfmano koncerto. I. Armonaitė griežia įvairių šalių šiuolaikinių autorių kūrinius, aktyviai propaguoja lietuvių šiuolaikinę muziką, yra daugelio naujų kūrinių pirmoji atlikėja. Nors Lietuvoje gimęs ir studijavęs L. Dorfmanas čia lankosi gan dažnai (yra koncertavęs su Kauno, Klaipėdos kameriniais orkestrais, veda meistriškumo kursus Muzikos ir teatro akademijoje), tai pirmoji šių muzikų kartu parengta viso koncerto programa. L. Dorfmanas, kaip žinia, devynerius metus bendradarbiavo su smuikininku Raimundu Katiliumi iki pat jo mirties 2000-aisiais. I. Armonaitė ir L. Dorfmanas I koncerto dalyje atliko tuos pačius kūrinius, kuriuos pianistas yra skambinęs ir įrašęs su R. Katiliumi – F. Schuberto Rondo h-moll, op. 70, ir J. Brahmso Sonatą smuikui ir fortepijonui Nr. 3 d-moll, op. 108.

Trečiadienio vakarą girdėtose abiejų romantinių kūrinių interpretacijose pasigedau atidesnio atlikėjų tarpusavio susiklausymo, lengvesnės minties eigos – norėjosi mažiau apskaičiuotų, o daugiau išjaustų kulminacijų. I. Armonaitė ir L. Dorfmanas muzikavo veikiau kaip solistai, o ne ansamblio partneriai, ir atskleidė savo kitoniškumą: smuikininkė – vyraujantį racionalumą, o pianistas – daugiau emocinį polėkį.

Klausydama prisiminiau R. Katilių (savita ir ryški jo griežimo maniera dar nespėjo išblėsti iš atminties), kurio atliekama ta pati J. Brahmso sonata pulsuodavo nervingumu net ir subtilioje Adagio dalyje, tačiau emocionaliai būdavo įtikinanti, išgyventa ir užvaldanti.

Antra koncerto dalis, kurioje skambėjo XX a. muzika, mano manymu, gerokai pranoko pirmąją ir, kaip sakoma, viską sudėliojo į vietas. Atliekant tris skirtingų charakterių kompozicijas, išryškėjo intelektualus I. Armonaitės mąstymas, nedeklaratyviai subtilus emocionalumas, abiejų muzikantų meninė branda. Pasitelkus visus privalumus, gimė nepaviršutiniškos, kūrinių idėjų visumą ir minties pusiausvyrą atskleidžiančios interpretacijos.

Ingrida Armonaitė M. Raškovskio nuotr.

Jau pirmajame antros dalies kūrinyje – lakoniškoje ir energingoje Vytauto Barkausko Sonatoje smuikui ir fortepijonui Nr. 3, op. 75 (2002 m. redakcija), – duetas skambėjo darniai ir gaivališkai. Ekspresyvi kartkartėmis net iki instrumento „draskymo“, Alfredo Schnittke’s Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 3 (1994) buvo atlikta (Lietuvoje pirmą kartą) atsižvelgiant į subtiliausius intonacinius niuansus: instrumentai, ypač smuikas, skambėjo tarsi gyvas organizmas. Be užuolankų prabylantis A. Schnittke dėmesį labiau atkreipia į situaciją, į atvirą maištą (vis dar negaliu pamiršti jo Koncerto fortepijonui ir styginių orkestrui, sukrečiamai nuskambėjusio šių metų sausio 17 d. Nacionalinėje filharmonijoje, skambinant pianistui Edvinui Minkštimui ir griežiant Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui...). Net ir lėtojoje Sonatos dalyje vyksta nerimastingas pasakojimas. A. Schnittke ir Gija Kančeli – skirtingo prado kūrėjai filosofai. G. Kančeli kūrinys „Time... and again“ (1996), dedikuotas smuikininkui Gidonui Kremeriui ir pianistui Olegui Maisenbergui, Lietuvoje irgi suskambėjęs pirmą kartą – tai žvilgsnis į save. Anot paties kompozitoriaus, jo muzika daugiau skirta individui, negu visuomenei. Kūrinio moto kompozitorius pasirinko eilutę iš Naujojo Testamento: „Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju“ (Gal 1, 20). Grįžtantys teminiai pasikartojimai, viena vertus, sukuria saugaus cikliškumo įspūdį; kita vertus, tarytum primena, kad niekur nepabėgsime nuo savęs ir nuo tiesos. Kartkartėmis aštrūs akordai ir tembrų pokyčiai bylodavo kitoniško epizodo pradžią, bet ir vėl būdavo nugrimztama į meditacinį savo paties žvilgsnį. Muzikinė mintis plėtojosi jautriai ir įtikinamai – ypač subtiliai skambėjo piano epizodai smuiko partijoje. Bisui I. Armonaitė ir L. Dorfmanas padovanojo A. Schnittke’s pjesę „Stille Nacht“ (1978) – su pasimėgavimu ir žaisminga ironija deformuotą visame pasaulyje populiariausią Franco Gruberio kalėdinę giesmę.

Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje turime brandžių atlikėjų, kurie meistriškai interpretuoja ryškiausių XX a. kompozitorių kamerinę muziką.