Meilė ir karas

Karinės dramos "Pirmas po Dievo" ("Pervyj posle Boga", Rusija, 2005) kūrėjai tvirtina, kad pagrindinio herojaus – kapitono Marinino – prototipas buvo legendinis rusų karininkas, povandeninio laivo kapitonas Aleksandras Marinesku. Filmo scenarijaus pagrindas – tik vienas realus Marinesku gyvenimo faktas, kai 1944 m. jis savivališkai pasitraukė iš laivo, kad susitiktų su gražuole švede, restoranėlio savininke. Nubausti legendinio kapitono, kurį Hitleris laikė savo asmeniniu priešu, nesiryžo niekas, tačiau Sovietų Sąjungos didvyrio vardas Marinesku buvo suteiktas tik 1990 m., gerokai po jo mįslingos mirties. Filmo kūrėjai šią meilės liniją išplėtė. Tarp herojų atsirado ir kapitoną Marininą įsimylėjusi mergina Tania, ir specialiai kapitoną sekti atsiųstas saugumietis. Marininas erzina vadovybę ne tik savo beprotišku temperamentu, bet ir aristokratiška kilme. Kadaise jis išsižadėjo raudonųjų sušaudytų tėvų ir brolio. Tai jam sukėlė kaltės jausmą visam likusiam gyvenimui, bet taip ir nepadarė patikimu sovietiniu piliečiu. Veiksmas nukelia į 1944-ųjų rudenį, į buvusios Suomijos teritoriją, kurioje po pergalės įsikūrė rusų povandeniniai laivai. Leningrado blokadą išgyvenusi Tania gauna visais požiūriais gerą darbą – ji yra padavėja karininkų valgykloje. Savo nelaimei, Tania iš pirmo žvilgsnio įsimyli gražuolį Marininą – vokiečių karinių laivų grėsmę.

Svajingos mergaitės, susižavėjusios drąsiu ir kilniu herojumi, kuris sukelia ne tik pavaldinių, bet ir viršininkų pagarbą, siužetinė linija turėtų suartinti legendinį kapitoną ir jaunuosius žiūrovus. Tačiau būtent Tanios akimis pamatytai istorijai pristigo dramaturginio nuoseklumo. Labiau pavykusiomis rusų kritikai vadina kolektyvines scenas krante ir jūroje, kai filmo herojai veikia kartu, nesvarbu, ar tai būtų išgertuvės po sėkmingo žygio prieš vokiečių laivus, ar dar viena povandeninė operacija, kurioje ne visiems pavyks išgyventi. Jaunas režisierius Vasilijus Čiginskis tiksliai perteikia "komandos dvasią". Ją, beje, pajuto ir aktoriai, ir techniniai darbuotojai, kuriems teko dirbti itin sunkiomis sąlygomis Kolos pusiasalyje, Kronštate ir Tbilisyje. Poliarno mieste buvo specialiai pastatytas 17 tonų sveriantis povandeninio laivo maketas, sukurtas pagal muziejuje išsaugotus brėžinius. Visa laive esanti įranga – autentiška. Režisierius sako, kad ją rinko visame Kolos pusiasalyje. Jūros mūšių scenas pavyko nufilmuoti tik lapkritį, kai tuose kraštuose jau arktinė naktis, o vidutinė temperatūra – 25 laipsniai šalčio. Prodiuseris Michailas Kalatozišvilis (režisieriaus Michailo Kalatozovo vaikaitis ir garsių karinių filmų autorius) prisipažino visą laiką bijojęs, kad kas nors neiškristų už borto, nes tokiomis sąlygomis žmogus vandenyje gyvena ne ilgiau kaip 2 minutes. Filmo kūrėjams padėjo gelbėtojai, slaptųjų priešdiversinių dalinių jūreiviai, vilkintys specialiais hidrokostiumais. Daug buvo filmuojama iš sraigtasparnio, kurio pilotas – buvęs Afganistano karo dalyvis – skraidė ir per audrą, galėjo nutupdyti lėktuvą net ant uolų.

Rusų kritikai sako, kad Marininą suvaidinusį aktorių Dmitrijų Orlovą šis vaidmuo, matyt, pavers tikru ekrano dievaičiu. Jam pavyko suderinti tvirtą žvilgsnį ir vyrišką žavesį, tad jei ne Antrojo pasaulinio karo realijos, Marininą būtų galima net lyginti su Džeimsu Bondu – jis puikiai šoka, vilioja moteris, visada laimi ir nesižvalgo į vadovybę. Aktorius sako, kad jam Marininas – "gyvas žmogus. Po vandeniu jis – didvyris, nuo jo žodžio priklauso kitų žmonių gyvybė. Laivas pakyla, ir Marininas – paprastas žmogus." Kapitono mylimąją suvaidino švedė Irina Björnklund, 2002 m. pripažinta geriausia Suomijos aktore. Filme taip pat vaidina Vladimiras Gostiuchinas, Michailas Gomiašvilis, Jelizaveta Bojarskaja, Viktoras Suchorukovas, Nina Ruslanova. Taip pat atkreipiamas dėmesys į brangias batalines scenas ir kompiuterinius efektus, dėl kurių filmas turi galimybių tapti tikru "blokbasteriu".

Parengta pagal rusų spaudą