Muzika

Šenderovas ir draugai

Po kompozitoriaus jubiliejui skirto koncerto Filharmonijoje

Živilė Ramoškaitė

iliustracija
Iš jubiliejinio koncerto
M. Raškovskio nuotrauka

"Muzika, užrašyta gaidų popieriuje, – tai užkoduoti specifiniai muzikiniai ženklai", – sako kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Anatolijus Šenderovas. Paversti šiuos nebylius ženklus klausytojų išgyvenama muzika – atlikėjo misija. Tokios misijos svarbą ypač jautriai suvokia dabar gyvenantis ir kuriantis kompozitorius: neretai pirmasis ryškus arba blankus naujo kūrinio atlikimas gali lemti tolesnį jo gyvavimą koncertų salėse.

Taigi turėti būrelį bendraminčių – kompozitoriui didelė laimė. Tai pabrėžia A. Šenderovas, nuoširdžiai mylintis ir gerbiantis visus savo kūrinių atlikėjus.

Jubiliejiniame koncerte, pavadintame "Anatolijus Šenderovas ir draugai", šeštadienį (gruodžio 3 d.) vykusiame Nacionalinėje filharmonijoje, dalyvavo gražus jų būrys, kurio priekyje – pasaulinės šlovės violončelininkas Davidas Geringas, pagrindinis šio vakaro solistas. Daug metų su kompozitoriumi bendradarbiauja dirigentas Robertas Šervenikas, šįsyk vadovavęs visam šventiniam paradui, Ingrida Armonaitė, Judita Leitaitė, Petras Vyšniauskas, Sergejus Okruško, Arkadijus Gotesmanas ir Pavelas Giunteris. Taip pat – Nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras.

A. Šenderovas įvairiuose opusuose yra naudojęs Sigito Gedos tekstus. Šio poeto eilėraštis "Fuga XXI amžiaus gamtovaizdžiui", įspūdingai paskaitytas aktorės Agnės Gregorauskaitės, tapo puikia koncerto atsklanda. Įsiklausydamas į šių eilių skambesį negalėjai atsistebėti mūsų kalbos grožiu. Ką reiškia meistriškai naudojamas žodis!

Programoje buvo trys kūriniai, kuriuos jungia egzistenciniai apmąstymai, gyvenimo ir mirties tema, prasmės ieškojimas. "Viešpatie, kas yra žmogus?", – Šventojo Rašto žodžiais klausiama A. Šenderovo kūrinyje "Paratum cor meum..." ("Mano širdis ištikima...").

Choro, violončelės ir orkestro partijų kaita kuria dialogišką kūrinio vyksmą, į kurį įsitraukia ir klausytojas, sekantis tylaus, aimanos intonacijų sklidino violončelės balso metamorfozes. Liūdesys, rezignacija, dvejonės nušvinta tikėjimo ir vilties blyksniais... Kol kas niekas kitas, be D. Geringo, nėra taip vaizdžiai, raiškiai ir emocingai įgarsinęs šios A. Šenderovo muzikos.

Harmoningai į ansamblį įsiliejo pianistas S. Okruško, virtuoziškai skambinęs net keturiais klavišiniais instrumentais (fortepijonu, čelesta, klavesinu ir klavinova). Choras ir orkestras, vedami R. Šerveniko tikslaus mosto, labai subtiliai dalyvavo šiame nelengvame pokalbyje.

"Svarbiausia A. Šenderovo muzikoje – aiški ir stipri dramaturgija", – sako ne vieną šio autoriaus stambų kūrinį parengęs R. Šervenikas. Jo manymu, šioje muzikoje technika nenaudojama vardan technikos. Tai muzika, sklindanti iš kompozitoriaus vidinio pasaulio. Konfliktas ar kontrastai sudėliojami taip, kad kūriniui suteiktų tvirtą formą. Kita vertus, kompozitorius daug erdvės palieka atlikėjui, jo kūrybingumui. Antai "Paratum cor meum..." partitūroje yra daug epizodų be metro ar tempo nurodymų. Todėl nuo solisto individualybės ir dirigento labai daug priklauso kūrinio pavidalas kiekviename koncerte.

Antrasis vakaro kūrinys – "Concerto in Do" violončelei ir simfoniniam orkestrui, dedikuotas Davidui Geringui, pirmąsyk atliktas 2002 m. Berlyne ir pelnęs autoriui Europos kompozitoriaus premiją.

iliustracija
Petras Vyšniauskas ir Judita Leitaitė
M. Raškovskio nuotrauka

Kūrinio tonacijos centras yra Do (nata), tačiau tai taip pat ir lietuviškai transkribuoto Davido vardo dvi pirmosios raidės. Įdomu sekti, kaip iš šios natos ir jos minorinio trigarsio rutuliojasi dramatiška, netgi gedulinga muzikinė istorija, pertraukiama lyrinių proveržių, kurių metu suskamba išskirtinio grožio melodija, apgaubta skaidrių harmoninių junginių. Tuomet D. Geringo violončelė prabyla tarsi iš pačių širdies gelmių prasiveržęs žmogaus balsas.

Šio kūrinio pirmieji atlikėjai – taip pat D. Geringas ir R. Šervenikas – gerai prisimena publikos entuziastingą reakciją po pirmojo atlikimo. Šįsyk pasikeitė tik orkestras (pirmąsyk grojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos orkestras), o klausytojų reakcija buvo tokia pat karšta.

Kas lemia A. Šenderovo muzikos patrauklumą, ką joje atranda atlikėjai?

D. Geringas sako: "Pirmiausia mane žavi kompozitoriaus talentas, nuoširdumas ir muzikos gelmė. Atlikėjui greta jo atlikėjiškų sugebėjimų atskleidimo suteikta galimybė improvizuoti. A. Šenderovo muzikoje glūdintis tam tikras teatriškumas man leidžia scenoje pasijusti dar ir aktoriumi ir atsiskleisti šioje plotmėje. Todėl tas pats kūrinys kaskart yra kitoks."

Koncerto pabaigoje suskambėjo naujas kompozitoriaus opusas, Muzika kino filmui "Getas" ("Ghetto"). Pristatyti ją kaip atskirą kūrinį muzikos autorius panoro sužinojęs, kad filme naudojami tik nedideli fragmentai.

Tai, ką išgirdome, buvo itin vaizdinga ir teatriška. Klausydamasis kiekvieno šios muzikos epizodo lengvai kūrei vaizdus gyvenimo gete, kur gyvybė ir mirtis žengia greta, kur žmogiškoji valia, išdidumas ir kūrybingumas bando įveikti mirties ir išnykimo siaubą. Ir vis dėlto čia taip pat sklando išlikimo viltis bei amžinybės paguoda.

Kompozitorius ją įprasmina J.S. Bacho Čakonos garsais (smuiko solo atliko Ingrida Armonaitė). Sujungdamas juos su kito žanro, pavyzdžiui, dainos muzika, autorius aiškiai artikuliuoja savo idėją apie amžiną, nenugalimą būtį.

Kūrinyje skamba jidiš kalba atliekamos dainos, jas puikiai interpretuoja ir meistriškai įvaizdina J. Leitaitė. Mažasis solistas Romanas Bukinas padainavo dainą iš Vilniaus geto "Schtiller, schtiller" ("Tyliau, tyliau"), jos autoriai, beje, folkloro specialistams yra žinomi. Žodžius sukūrė Š. Kačerginskis, melodiją – vienuolikametis berniukas A. Volkovskis. (Daina 1992 m. buvo spausdinta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamų "Tautosakos darbų" pirmajame numeryje.)

A. Šenderovas taip pat naudoja arba stilizuoja įvairią buitinę muziką: pučiamųjų orkestro karinį maršą, klezmerių (keliaujančių žydų kapelų) muzikavimą.

Greta minėtų solistų, kūrinį atliko D. Geringas, P. Vyšniauskas, S. Okruško, A. Gotesmanas, K. Stonkus, E. Vyčinas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas R. Šerveniko.

Ši muzika lakią vaizduotę turintiems klausytojams ir be kino vaizdų tapo puikiai suvoktu jaudinančiu pasakojimu apie Vilniaus getą.