Gražiną Kliaugienę prisimenant

Frazė irgi forma

Jau dešimt metų, kai neturime galimybės skaityti Gražinos Kliaugienės tekstų, tokios kaip jos dailės kritikos. Kokios? "Bijau pusinio profesionalumo", – sakė rašytojui J. Kunčinui interviu, beje, publikuotame "7 meno dienose".

1999 metais, praėjus ketveriems metams po G. Kliaugienės mirties, rašiau: "Per trumpa laiko atkarpėlė, kai jos nebėra". Ir ta trumpa atkarpėlė tęsiasi jau dešimtmetį. Ir tai šiandien skamba ir ironiškai, ir graudžiai. Stinga apie dailę šiandien rašančiųjų tekstuose tokio užmojo – be kompromisų, neknyginio – išgyvento... Žinant, kas yra meno kūrinys; ir kai jis mums sako: "Tu turi pasikeisti" (pasak H.G. Gadamerio). O tokių kūrinių esama! Bet tokių kaip G. Kliaugienė dailės kritikų?! "Frazė irgi forma", – skaitau Gražinos žodžius ir galvoju, ar šiandien kam berūpi frazės skaidrumas. Kalbos pojūtis, meno kalbos pojūtis taip pat...

G. Kliaugienė sutapdavo su tuo, apie ką rašė. Absoliutus įsijautimas ir saviironija, humoras, aštri kaip peilio ašmenys kritika ir taiklus tiesos žodis. Dabar jos tekstus galime skaityti kaip Lietuvos dailės kritikos palikimą jau bibliografine retenybe tapusioje straipsnių rinktinėje (Gražina Kliaugienė, Straipsniai, Vilnius, 1999). Maniau, kad jų niekas nebeskaito. Todėl labai nustebau, kai jaunosios kartos (ne naujausios) menotyrininkas, kuris nepažinojo G. Kliaugienės asmeniškai, kurio nepaveikė jos žmogiškas žavesys ir kalbėjimo įtaiga, rado tekstuose sau kažką artima. Man svarbu, kaip G. Kliaugienės mintys, jos kalbėjimo apie dailę būdas rezonuoja šiandien, kas aktualu dabarties meno vyksmo (ir gyvenimo) kontekste.

Kaip smagu, kad aš truputėlį klydau, kai rašiau, jog "jauniems kritikams gali būti nesuprantamas toks maksimalizmas, [...] kad straipsnių rašymas – tai gyvenimas, o ne žaidimas..." Pažintis tik iš tekstų – tai, manau, autentiškiausias kritikės atminimas.

Aldona Dapkutė

Gražinos K. tiesa gražių kostiumų laikais

"Kiekvienas esame suma begalinės sudėties, kurios mes nesumavome: grąžinkite mus atimties veiksmais iki nuogumos ir nakties ir išvysit, kaip prieš keturis tūkstantmečius Kretoje užgimė meilė, kuri mirė vakar Teksase."

T. Woolf

Gražina Kliaugienė mirė 1995-ųjų spalio 15 d. Kartu su šia "dailės kritike iš Dievo malonės" pasitraukė nuo scenos ir ištisa Lietuvos dailės epocha. Jos didvyriai (nors ir tebegyvi) tapo istorija, jų estetinės pažiūros, meno vertinimo kriterijai ir idealai (ir pats žodis – idealai) tapo viso labo antikvariatu. Kodėl tad verta "atimties veiksmais grįžti iki nuogumos ir nakties", į laiką, nesugrąžinamai praėjusį ir skendintį užmarštyje? Ar Gražinos Kliaugienės tekstai ir jų tiesa tebegyva esamam laike?

"Esame vargana valstiečių tauta. Istorija mūsų negailėjo, buvome lupami iš visų šonų per visus šonus. Ir visai ne vargana, nes dar nepamiršome tokių sąvokų – žmogiškumas, dvasia, idealas. Tad ar galime žavėtis turtingų, sočių žmonių menu? Nežinau. Abejoju."

Ar vis dar tebesame vargana valstiečių tauta? Ar jau atsilyginome istorijai už mums padarytas skriaudas? Gal dabar jau patys jos gailime? Tebegailime savęs? Akivaizdu, kad tokių sąvokų kaip žmogiškumas, dvasia ir idealas vartojimas rimtoje draugijoje, juolab meno pasaulyje, šiandien nerekomenduotinas. Jos tapo "Bėdų turgaus" ir "Ponių laimės" leksikos dalimi. Neturtingų ir nesočių žmonių meno šiandien kaip ir nebeliko – alkani skurstantys menininkai vienas po kito išmirė badu. Gražina Kliaugienė rašė apie "neviltį ir liūdesį, kurie apima žmogų, dar turintį sielą, ir matantį, kaip ją ima gožti daiktai".

Ji tvirtino, kad Dievas ne tam leidęs žmogų į pasaulį, kad jis prikurtų daiktų, svarbesnių už patį kūrėją. Teigė, kad žmogus yra gamtos, o ne daiktų pasaulio dalis ir kad jis turi tai, ką sąlygiškai vadiname siela. Ji užjautė suomius, 1993 m. atvežusius į ŠMC "Bonk & Co" parodą: "Jiems, mūsų svečiams, išlepintiems higienos, dizainieriškai nepriekaištingos taros, tų blizgančių mašinų ir visada virinto vandens, atrodo, yra gerokai ne kas."

G. Kliaugienės kritikos tekstuose atsiskleidžia jos gyventam laikui būdingas radikalus požiūris į meną ir menininką. Jiems keliami aukščiausi reikalavimai – už savąją menininko laisvę jis turi būti pasirengęs mokėti kuklia ir nereiklia buitimi, net skurdu. Didžiausia nuodėmė ir nusikaltimas, kurį jis gali padaryti – kompromisas su užsakovo ar publikos poreikiais. Toks kompromisas reiškia jo, kaip menininko, mirtį. Tarp meno ir gyvenimo egzistuojąs neišvengiamas antagonizmas. Menas esąs žiaurus. Jis reikalauja aukų. Kaip romantiška. Net jei visa tai ir nebeturi nieko bendra su šiandienėmis problemomis ir siaubu. Šiandien jau bemaž visi įtikėjo, kad menininkai yra tokie pat, kaip ir visi žmonės – nes kaip ir jie turi tokius pat vidaus organus ir t.t. Sielų niekas esą neturi – tai tebuvusi ideologinė fikcija. Todėl visi vienodi.

Evaldas Dirgėla