Veneros triumfas

Jurga Barilaitė. "Plonytė raudona linija". Instaliacijos fragmentas. 2005 m.

Kelios parodos po vienu "Vartų" galerijos stogu neretai provokuoja rinktis tai, kas artima, ir aplenkti tai, kas šiandien ne taip aktualu.

Jurgos Barilaitės darbas "Plonytė raudona linija" (2005, grafitas, drobė, aerozoliniai dažai, skaitmeninis atspaudas) ir 6 min. videofilmas "Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros" (2004), manau, sužavės daugelį žiūrovų. Jau vien darbų pavadinimai yra šių laikų bestselerių atšvaitas, atveriantis plačias, bet ne mažiau gilias interpretacijų erdves. Kaip čia neprisiminus pono Byno ir "Plonytės mėlynos linijos", jaukaus periferijos nuovados gyvenimo, kupino aistrų, intrigėlių ir pokštų...

Horizontalioje keturių dalių drobės juostoje, prikaltoje tiesiai ant galerijos sienų, Barilaitė kalba apie savo kasdienybės ritualus. Jos, purškiančios raudoną aerozolio liniją, figūra jungia visas šios istorijos grandis. Pirmojoje dalyje septynis kartus pakartotą ir taip tarsi nuasmenintą menininkės fotoatvaizdą keičia pieštas paslaptingas veidas tamsiais akiniais ir figūrinis autoportretas. Iškart kyla noras lyginti atspaudą ir piešinį, kuriame išryškėja autorės požiūris į save. Objektyvųjį realizmą keičia ekspresyvus, šiek tiek dramatiškas portretas. Ką lemia tikrovės deformacija, kurią suponuoja dailininko rankos judesys? Prisimenu Van Goghą ir jo pieštas klasikos variacijas, kai ramybės kupinas Holbeino merginos profilis virsta psichologiniu portretu grubiai sušiauštais plaukais ir pulsuojančia linija. Neįmanoma nesižavėti Barilaitės štrichų energija ir laisvumu. Neatsitiktinai daugelio tapytojų piešiniai tokie išraiškingi ir veržlūs. Trečiasis pasakojimo segmentas – tai mimikos kulminacija, kur autorės profiliui su respiratoriumi šmaikščiai priešpriešinamas grėsmingai nasrus iššiepusios beždžionės snukis. Ir galų gale – simboliškasis finalas. Kompozicijos centre – dirbančios menininkės nugara, kairėje užsnūdęs vaikelis bokso pirštinėmis, dešinėje jau žaidžiantis su kaukole greta įspūdingos vilko galvos. Menininkės gyvenimo ir kūrybos atributai bei liudininkai?

Jurga Barilaitė. "Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros". 2004 m.

Lakoniška spalvų gama – šviesus fonas, pilkų tonų gradacija, raudonas horizontalus "pjūvis" koncentruoja dėmesį į prasminių asociacijų lauką ir piešinio plastiką. Paišyba nemirė! Piešinys, kuriam Aistė Kirvelytė davė gerą impulsą, vis populiarėja, virsdamas heroizuotos kasdienybės paveikslu, ilgu kadruotu pasakojimu.

Barilaitės videofilmas, manau, skirtas moters ir vyro pasaulių koegzistencijai. Nedidukė grakšti ir lanksti raudonplaukė autorė šoka priešais automobilį. Matome tik jos nugarą ir automobilio "veidą". Vyras išsyk pasakytų mašinos markę, laidos metus ir apibūdintų visus techninius duomenis. O aš žaviuosi tapytojos judesių išraiška ...

Kontrastą tarp jautrių, šiltų moters vaizdinių ir jų racionalaus, kartais grubaus apvalkalo arba fono Barilaitės kūryboje dar labiau pabrėžia istorinis galerijos interjeras su rafinuotais lubų lipdiniais lyg nėriniais.

Jonas Gasiūnas. "Mokytoja", tapyba dūmais. 2005 m.

Ši labai išoriškai trapi, bet iš vidaus ypač stipri moteriškoji banga konkuruodama tarsi nušluoja net monumentalųjį Jono Gasiūno paveikslų pasaulį. Prieš metus ŠMC ne vieną užbūręs "Piešimu dūmais", menininkas toliau plėtoja šią techniką. Akį traukia didžiuliai formatai, ugnies ritualas ir magija. Autorius disponuoja prisiminimų ir realijų ženklais, todėl jo darbai daugiakalbiai, asociatyvūs, užkoduoti. Nuo vizualių ir prasminių rebusų bei formulių pradeda suktis galva. Tiesa, prie "Dangaus eglyno" (2005) galiu stovėti ilgai. Galbūt dėl jo kompozicijos lakoniškumo, galbūt dėl paralelių su Anselmo Kieferio istoriniais interjerais. Ilgėliau stabteliu ir prie tapybiškojo "Vyro" (2005), kuriame ugnies punktyras vos virpčioja, išryškėdamas rausvai gelsvame nuvarvėjusių dažų fone. Galbūt dėl to, kad prisimenu Gintauto Trimako fotografuotus moterų torsus.

Vilmanto Marcinkevičiaus paroda, pavadinta "Paskutinis teroristo orgazmas", šįkart atvirai ironiška ir "seksuali", kartais net grėsminga. Todėl jo nutapytas "prarabas" Egidijus, rodos, tuoj įsikibs į tave dantimis, o mūsų amžiaus madona nutaikys pieno čiurkšlę iš krūties tiesiai tau į veidą. Žydros ir gelsvos figūros neretai išryškėja tamsiame neutraliame fone. Šią intensyvių kontrastų agresiją tarsi sustabdo Eimanto Ludavičiaus stiklo siena su mėlynomis avimis ir visiškai užgesina Neringos Žukauskaitės grafiškas jautrus "Žydėjimas".