Kinas

Prieš sugrįžtant

"Prieš parskrendant į Žemę" lietuviškoji premjera

Živilė Pipinytė

iliustracija

Arūno Matelio filmas "Prieš parskrendant į Žemę" (Lietuva, Vokietija, 2005) pasirodo Lietuvos ekranuose jau apdovanotas keliais garbingais prizais – Tarptautinio Leipcigo kino festivalio "Auksiniu balandžiu", Tarptautinio Amsterdamo kino festivalio "Sidabriniu vilku" geriausiam dokumentiniam filmui (iki valandos trukmės), pelnęs geriausio Europos dokumentinio filmo nominaciją. Tokio rimtų festivalių pripažinimo yra sulaukęs retas lietuvių filmas, ne tik dokumentinis. Ne vienerius metus skelbiama lietuvių kino mirtis dar kartą pasirodė melaginga, nors "Prieš parskrendant į Žemę", manau, laukia dar viena misija – ne tik įrodyti ambicingo, nepataikaujančio prasto skonio žiūrovams ir menkai finansuojamo lietuvių kino gyvybingumą, bet ir tapti savotiška takoskyra tarp visiškai sumeluotos tikrovės, kurią žiūrovams nuolat "tiekia" įvairūs "realybės šou", ir tikrovės, kurios realumu pradedama abejoti.

"Prieš parskrendant į Žemę", be abejo, labai subjektyvus filmas, nes jo pagrindas – paties režisieriaus išgyvenimai ir patirtis. Tačiau kartu filmas fiksuoja realybę, kurią mes retai įsileidžiame "neapdorotą" siužeto, sentimentalaus pasakojimo, didaktikos ar dar kitų tikrovės "įrėminimo" formų. Nes leukemija sergantys vaikai yra drastiška tema, nes mirtis ir neviltis mūsų vis labiau "popsėjančioje" kultūroje dažniausiai redukuojamos iki melodramatiškos telenovelių konvencijos.

Matelis savo filmu surengia jaudinančią akistatą tarp dviejų gyvenimų – to, kuris prasideda už ligoninės slenksčio, ir to, kuris lieka šiapus. Tai nėra mirties ir gyvenimo akistata, nes Mateliui mirties tarsi nėra: yra tik kelionė, kuri laukia kiekvieno. Man regis, čia ir slypi didžioji filmo paslaptis: jis verčia nesitaikstyti su išėjimo kultu, kuris, bijau, mūsų kultūrai yra daug svarbesnis.

"Prieš parskrendant į Žemę" pakeri formos paprastumu ir sukauptumu. Beveik valandą kartu su filmo herojais praleidus nejaukiose ligoninės palatose, regis, vėjo persmelktuose koridoriuose, negali pastebėti jokių filmo kūrėjų pastangų supoetinti ar kaip nors kitaip perkurti tą tikrovę. Atvirkščiai, ji atrodo apvalyta nuo visų atsitiktinumo ženklų. Tai yra gyvenimas, kuris nesibaigia tarp keturių palatos sienų. Vaikai yra vaikai. Jie žaidžia savo žaidimus, kaip tas berniukas, koridoriuje kultivuojantis savotišką Rytų kovų atmainą, jie negali atsitraukti nuo televizoriaus, kuris rodo, regis, niekad nepasibaigsiančias krepšinio varžybas, svajoja apie po operacijos ataugsiančius šviesius plaukus. Nors jų ligoninės tikrovė griežtai ritualizuota – neatsitiktinai filmas prasideda berniuko Andriaus plaukų kirpimu, – ji nevaržo mažųjų filmo herojų, net skatina jų ankstesnę brandą.

Matelis tiksliai perteikia gyvenimo ritmą šiapus ir anapus ligoninės sienų. Lauke keičiasi metų laikai – poetiška cezūra su sniegu ar žaliuojančia pieva aplink ligoninę tik paryškina visai kitokį ligoninės ritmą. Čia balansuojama tarp vilties ir nevilties, pastangų kabintis už iliuziško, bet kartu nepaprastai tvirto tikėjimo, kad ligą galima nugalėti. Todėl nė vienas Matelio rodomos dramos dalyvis – ar tai būtų gydytoja, ar vaiko motina, ar patys vaikai – nepozuoja, kalba tiesą apie save ir kitus. Režisierius žengia dar vieną žingsnį, kuris išplečia ir taip didelę autentiško intymumo erdvę. Jis duoda kamerą į rankas savo herojams, ir mes galime pamatyti jų pasaulį jų akimis. Dar vieną požiūrį atskleidžia filmo tėkmę sustabdančios nuotraukos. Jos taip pat yra savotiškos cezūros. Taip visiškai paprastomis priemonėmis Matelis paverčia, regis, šimtą kartų kituose filmuose matytą ligoninės sceneriją daugiabriaune ir poetiška, prisodrinta prasmių ir nutylėjimų, priverčia ją suvokti kitaip, atsisakyti ne tik erdvinių, bet ir daug gilesnių stereotipų.

Filmo formos paprastumas – apgaulingas. Jį galima lyginti su japonų ar kinų kelių eilučių eilėraščiais. Vienas tokių daugybę prasmių sugėrusių filmo leitmotyvų yra čiužiniai skalbykloje. Priklausomai nuo epizodo, jie primena ir gyvenimo išnaras, ir mirties lukštus, ir minkštą stebuklo laukimo guolį. Matelio sugebėjimas taupiai išnaudoti kiekvieną vizualią užuominą stebina ir šiame filme.

Tačiau svarbiausi, be abejo, yra tie žmonės, su kuriais likimas suvedė filmo kūrėjus.

Matelis ir operatorius Audrius Kemežys pabrėžia jų dvasinę stiprybę ir tikėjimą, kad ligą pavyks nugalėti, nors kartais ir fiksuoja tuos žmones nevilties akimirką, kai net gydytojai prisipažįsta, kad yra bejėgiai. Mirties artumas išryškina tai, ką galime įvardyti apskritai žmogiškumu. Į jį sutelpa ir smalsumas, žaidimo elementas, noras suvokti save, ir net rezignacija, kai Andrius sako režisieriui, kad jis jau nebeturi jėgų, kad pasiduoda ir nori mirti. Šiose ir panašiose scenose atsiskleidžia ir dar vienas Matelio meistriškumo aspektas – jis neforsuoja nei vaizdo, nei jausmo ir leidžia žiūrovui pačiam pasirinkti ir interpretuoti tai, ką pamatė. Jis nefiksuoja nei mirties, nei išgijimo akimirkos, nes ne tai vis dėlto yra svarbiausia. Bet užtat leidžia būti kartu. Todėl "Prieš parskrendant į Žemę" yra visiškai apvalytas nuo bet kokio sentimentalumo. Tai nepaprastai skaidrus filmas. Skaidrus ir jo liūdesys, ir tragizmas, ir susitaikymas su amžinuoju sugrįžimu.

Matelio filmuose dažnai skamba skrydžio ir nepasibaigusio vyksmo ("Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų", "Pirmasis atsisveikinimas su rojumi") motyvas. Ir prieš penkiolika metų sukurtame filme "Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį", ir visai nesename filme "Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą" skrydis buvo tik neįgyvendinama žmogaus svajonė atsiplėšti nuo Žemės, jos traukos dėsnių. Naujausias filmas priverčia tą skrydį išgyventi kartu su mažaisiais dar nesugrįžusiais Žemėn filmo herojais.