Muzika

Mūsų Kiprui – 120

kronika

iliustracija
Kipras Petrauskas

Kiprą Petrauską menu nuo savo mažystės: jis tada išgyveno vokalo ir kūrybos viršūnes. Turėjome "VEF" radijo aparatėlį, traškantį "vargetą", bet mano numylėtą, nes pirmasis dovanojo muziką: Mozartą, Griegą, Verdi... Ir Kipro Petrausko naujametę "Traviatą". Jo balso skambesį ir iki šiol girdžiu.

Ką nešiojo savyje, negalima žodžiais apsakyti: "talento" sąvoka per menka apibūdinant jo fenomeną. Buvo lig iš paties dangaus nuleistas unikumas. Vaidmenis kūrė stebėtinai tikroviškus, bet jiems nenusileisdavo, visada išlikdavo savimi: buvo valdingas, orus, absoliutus spektaklio valdovas. Muzikinį tekstą valdė tobulai. Buvo laisvas, savarankiškas, nepriklausomas nuo metronomo. Bet niekada nenusikalsdavo kompozitoriui. "Gaudyti" jį būdavo labai sunku. Tą meistriškai sugebėdavo įveikti tik Algimantas Kalinauskas – vienas ryškiausių mūsų operos dirigentų.

Gyveno pačiame miesto centre, teatro kaimynystėje. Teko man ten lankytis. Šiek tiek draugavome su Guoda, jo dukra, mokėmės 3-iojoje gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais Kauno valstybinis buvo man kerinčia pastoge. Pamokos – apleistos. Ne vien spektaklius lankydavau, bet ir į repeticijas prasibraudavau pro tarnybines duris, niekas nestabdydavo, o aš nuošaliame kampelyje įsikūrusi dėmesingai stebėdavau, kaip ir kas vykdavo scenoje ir orkestre. Viskas žavėjo, stebino. Ne kartą ir kuprinę su knygomis palikdavau... Guoda buvo man ta geroji fėja, paslapčiomis tempdavusi iš namų tėvo klavyrus, o aš paskutiniame klasės suole tuos brangius puslapius slaptai studijuodavau. Vėliau viskas labai pravertė.

Kipras Petrauskas buvo nepriekaištingai dailios išvaizdos, elegantiškas. Visas nuo skrybėlės iki padų spinduliavo artistiškumu. Turėjo savo specifinį teatrališkai kiprišką skonį. Dažnai pasirišęs rudą su žirneliais kaspiną, kišenėje įsikišęs fantaziją, vilkėjo ypač spalvingus kostiumus. Aukštas, grakščios eisenos, nešykštėdavo šypsenų praeiviams tarsi artimiems giminaičiams. Nepažinojusių jo juk nebuvo. Žingsniuodavo tik Laisvės alėjos viduriu, kad iš visų pusių būtų gerai įžvelgiamas. Juk buvo miesto, o ir visos Lietuvos karalius.

K. Petrauskas, neginčijamas epikūrininkas, skendėjęs šlovėje, leido sau mėgautis visais gyvenimo skanėstais. Tačiau spektaklių dienomis buvo sau negailestingai griežtas, laikėsi režimo, su pašaliniais nebendraudavo, kaupė dėmesį vakarui. Brangino teatrą už viską labiau. Todėl niekada neprisimenu jo teatre šalia muzikos, šalia vaidmens.

Visi žinome buvus Kiprą ir Peterburgo Marijos teatro pažiba. Kai studijavau Leningrado konservatorijoje dirigavimą, tai nuo III kurso privalėdavome diriguoti operos studijos spektaklius. Pasibaigus spektakliui, ateidavo pasveikinti senyvo amžiaus ponios ir godžiai manęs teiraudavosi: "Kaip ten jūsų Kiprijan Piatrovskij, ar dar gyvas, ar tebedainuoja?"

Tada dar tebedainavo. Tik… Ir jo garderobas, ir nuostabusis tembras buvo jau nudėvėti. Nesugebėjo laiku užverti teatro durų. Kartą, jau seniai nebedainavęs, pareikalavo spektaklio. Buvęs tada teatro direktoriumi Zenonas Paulauskas mandagiai išprašęs už durų. Bet Kipras kasdien ateidavo į repeticijas, tyliai sėdėdavo parteryje.

Ką mąstydavo? Teatro dvasia, neatsiejamai įsigyvenusi jo esybėje, stūmė jį kasdieną čia būti, gyventi savo namuose, kur prabėgo reikšmingiausi jo dešimtmečiai.

Atmintis jau silpo. Kartą pasirodė apsisiautęs žmonos apsiaustu. Buvo skaudžiai graudu...

Ir keista: pakviestas į būsimų premjerų aptarimus stebindavo netikėtai atgimusiu pilnavertiškumu, taikliausiomis pastabomis, paprastai ir konkrečiai išsakomomis.

Prisimenu, jau prasidėjus jo profesiniam saulėlydžiui, dar nenuskambėjus uvertiūrai, Kipras pasirodydavo avanscenoje ir pasisveikindavo su žiūrovais keliais žaviais sakiniais. Tai buvo "spektaklėlis" prieš spektaklį, labai klausytojų mėgstamas ir nuoširdžiais aplodismentais palydimas. Tikriausiai tai galėjo būti spontaniška būtinybė palepinti žiūrovus, tiek dešimtmečių jį garbinusius. O gal ir netolimo išsiskyrimo su jais nuojauta?

Vis labiau silpstantis ir nebepajėgiantis pasiekti savo tikrųjų gyvenimo namų slenksčio, netrukus nunyko.

Visada miela einant pro Operą Vilniuje pažvelgti į įžymiojo Gedimino Jokūbonio lietą Kipro Petrausko skulptūrą, tokią gyvą, taip taikliai atkartojančią būdingąją artisto povyzą.

Ir prisiminti vieną iškiliausių praėjusio šimtmečio muzikos asmenybių.

Margarita Dvarionaitė