Ką komponuoja jaunieji kūrėjai?

Cikliškai besisukantys, kasmet pavasarį ir rudenį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiami pačių jauniausių kompozitorių koncertai tampa impulsu žvilgtelėti į tai, ką ir kaip jaunieji autoriai komponuoja. Jie skirtingi, saviti, ieškantys, atrandantys, o kartu ir panašūs, pirmiausia laisvu požiūriu į minties tapsmą garsine materija. Nors ir siekiantys derinti konstruktyvųjį ir intuityvųjį muzikos polius, jaunieji autoriai vengia bet kokio muzikos suvaržymo. "Kuo smulkiau buvo mano iš anksto apgalvota sistema, tuo labiau ji varžo, tuo labiau muzika nuo savęs nutolsta. Tuomet dažniausiai "paleidžiu vadžias", ir tiesiog rašau – o tai jau intuicija", – sako Rūta Vitkauskaitė. Į jokius konkrečius rėmus savo muzikos nespraudžia ir Albertas Navickas. "Kadangi studijuoju prof. Osvaldo Balakausko klasėje, "argumentuotas" komponavimas man yra labai artimas, tačiau intuityvusis pradas – taip pat neišvengiamas, jis, sakyčiau, – meno skiriamasis bruožas. Abiejų šių pradų daugiasluoksnė sąveika – mano kūrybos modelis", – teigia kompozitorius. Tokia laisva, o kartu ir organizuota muzikos tėkmė savaip buvo girdima kiekvieno kompozitoriaus lapkričio 15 d. LMTA koncerte skambėjusiame kūrinyje. Apie tai norėjosi pakalbinti ir pačius autorius.

Neseniai pasitraukęs ilgas ir šiltas šiųmetis ruduo Alberto Navicko mintyse virto muzika dviem aukštiems balsams ir dviem fortepijonams, tarpusavyje atliepiantiems vienas kitą, imituojantiems ir kuriantiems kanoniškumo įspūdį. Kompoziciją inspiravo keturi rudens sezono haiku, aptikti Alberto šeimos draugės (jai ir dedikuotas opusas) padovanotoje poezijos rinktinėje. Ši "Ilgo rudens muzika", lyg krintantys šalnos pakąsti lapai, gailiai sukasi diatoniškomis, kiek rytietišką pentatoniką primenančiomis intonacijomis. Melancholiškos, liūdnos, ilgesingos melodijų pynės yra ne tik šio kūrinio, bet ir visos Alberto kuriamos muzikos skiriamasis bruožas. A. Navickas: "Visa apimanti ramybė, (ne)tėkmė, nušvitimas bei švelnus, giedras melancholiškas liūdesys yra tai, ko aš "ilgiuosi"; ilgiuosi, nes be galo mėgstu šį jausmą, ir visiškai nesvarbu, ar tai yra ilgesys kažko pasiekiamo, ar ne". Tokias mintis Alberto muzikoje lydi švelnūs surdinomis prislopinti tembrai, vengiant ryškesnio kontrasto po truputį kintanti muzika. Tiesa, pačioje kūrybinės karjeros pradžioje, kai žavėjosi F. Liszto, F. Chopino ir ypač S. Rachmaninovo muzika, Navickas kūrė stambios formos, masyvesnius kūrinius (pirmieji opusai – koncertai fortepijonui). Vėliau jis muzikos grožį atrado minimalizmo ir naujojo tonalumo atstovų S. Reicho, A. Pärto, M. Nymano kūriniuose. Jų įtaka iki šiol jaučiama Alberto kompozicijose.

Naujasis tonalumas nesvetimas ir O. Balakausko klasėje studijuojančiai Ritai Mačiliūnaitei. Ji dar tik antrame kurse, dar toje pakopoje, kai viską norisi išbandyti, kad surastum tą savąją "muziką", tačiau jau dabar Ritos kūryboje galima įžvelgti tam tikras tendencijas, o kartu ir užsispyrimą eiti pamėgtu keliu. Ji aplenkia elektroninės muzikos plotmes, įvairiausių skambesio vingrybių ieško pasitelkdama gyvą atlikimą, dažniausiai styginių instrumentų, fleitos pasažus ir neseniai jos "atrastą" plačių fortepijono išraiškos galimybių lauką. "Anksčiau nemėgau fortepijono, – pasakoja Mačiliūnaitė, – tačiau mano profesorius O. Balakauskas paskatino sukurti ką nors šiam instrumentui, tad ėmiau ir pabandžiau, o pabandžius patiko." Šios kompozitorės kūryboje vis labiau įsigali polinkis į minimalistinę muziką. "Tiesiog nemėgstu daugiatemiškumo", – sako Mačiliūnaitė. Taip, sutartinai žaidžiant tomis pačiomis intonacinėmis ląstelėmis, suaustas ir koncerte skambėjęs kūrinys dviem fortepijonams "Karma". "Tai – mistinių viduramžių pėdsakai, verčiantys dvasią pakilti ten, kur protas nepakyla", – sako Rita. Bandydama minėtame kūrinyje reflektuoti sau artimos epochos estetiką, kompozitorė muziką suneria iš grynosios primos, kvartos, kvintos ir oktavos intervalų, kurių skambesys autorei atrodo paslaptingas ir mistinis. Iš unisono į tirštą, alkūnėmis grojamą klasterinę garsų masę po truputį išauganti muzika tarytum apsisuka ratu ir vėl grįžta į pradinį tašką.

Ir A. Navicko, ir R. Mačiliūnaitės tolesnę kūrybinę kryptį galima bandyti prognozuoti, tačiau Ritos bendrakursio Viktoro Vaupšo (doc. Ryčio Mažulio klasė) muzikos kitimas nenuspėjamas. "Šiuo metu bet kokio autoriaus, bet kokio stiliaus kūrinys, kuris man patiks, gali pakreipti mane į tam tikrą pusę – dabar aš ieškojimo etape", – prisipažįsta kompozitorius. Nelikdamas abejingas XXI amžiaus teikiamoms galimybėms, Viktoras šį kartą ieškojo savojo "aš" siedamas elektroniką su gyvu atlikimu (balsas). "Organum destruktum" – tai šių dienų organumas, kai elektroniniame įraše skambanti muzika prilyginama cantus firmus. Fonogramai kompozitorius panaudojo gyvų instrumentų stygų skambesius, iškreipdamas juos įvairiausiais būdais. Tuo tarpu balsas čia skleidžia melizminę melodiją, taip priešpriešindamas šviesias grigališkojo choralo intonacijas "tamsiam" elektronikos griausmui.

Rūta Vitkauskaitė (prof. Vytauto Barkausko klasė) kalbinama nenorėjo atskleisti tos uždangos, už kurios slypi jos komponavimo virtuvė: "Kol kas nematau prasmės daugiau šnekėti apie savo kūrybos techniką, – ji nėra nusistovėjusi, juk aš dar tik mokausi". Vis dėlto kompozitorė prisipažino, kad koncerte skambėję jos kūriniai ("Sakiniai" smuikui solo ir "Dafundi" dviem fortepijonams) tiesiog gimė: "Ėmiau ir užrašiau, labai aiškiai suvokdama, kad tai, ką noriu pasakyti, yra muzika, o ne žodis – todėl rašau muzikinį kūrinį, o ne apsakymą". Tokia intuityvi muzikos tėkmė nėra visiškai chaotiška, joje slypi tam tikra logika ir tvarka. "Galbūt intuicija yra kur kas konstruktyvesnė, nei suvokia racionalusis žmogaus protas, juo labiau kad ji nėra ištirta žmogaus asmenybės dalis?" – svarsto Rūta.

"Dafundi" (ką reiškia šis pavadinimas, autorė neišdavė) buvo tas vienintelis koncerte skambėjęs kūrinys, po kurio publika šaukė "bravo". Kyla klausimas – kas lėmė jo sėkmę? Profesionalumas? O gal tiesiog manipuliavimas jau patikrintomis klausytojų papirkinėjimo priemonėmis: braukymas per fortepijono stygas, bildenimas į jo dangtį, grojimas delnais, kulminacijos? Kad ir kaip būtų, tai parodo, kad klausytojams reikia ne tik svajingos, neapčiuopiamų idėjų muzikos, net jei ji ir meistriškai sukomponuota, bet ir kažko atraktyvesnio bei vizualesnio... Tiesiog norėtųsi, kad šalia rudenišku melancholizmu dvelkiančios muzikos kas nors įpūstų gaivesnį vėją ir nepabūgtų išmėginti drąsesnių sprendimų, kad ir tokių, kaip kadaise Vidmanto Bartulio scenoje kepamas omletas su svogūnais.