Dailė

Teorija ir trimatės iliustracijos

Paroda "Tradicija ir dabartis" "Akademijos" galerijoje

Neringa Černiauskaitė

iliustracija
Juozas Adomonis. "Beprasmybė (Abra kadabra)". 2005 m.
V. Ilčiuko nuotr.

Kaip atvirai prisipažino jau Schleiermacheris: "Neapkenčiu bet kokios teorijos, kuri atsiranda ne iš praktikos". Menotyros studentui tai būtų: "Neapkenčiu grynos teorijos be "iliustracijų". "Paveiksliukų", kaip mes švelniai vadiname iliustracijas, galima aptikti daug kur: knygose, albumuose, internete, straipsnių rinkiniuose. Galima kartais pažiūrėti ir originalus. Kartais jau vien todėl, kad nėra, deja, Lietuvoje modernaus meno muziejaus, kuriame veiktų nuolatinė ekspozicija, leidžianti studentams (ir ne tik) susipažinti su lietuvių menu nuo pokario iki dabar. Pamatyti trimatį iliustracijų albumą buvo galima "Akademijos" galerijoje. Keramikos iliustracijų albumą. Apie "Tradiciją ir dabartį".

Jeigu tradicija yra tai, kas perduodama iš kartos į kartą, tai lietuvių keramikoje tradicija – dalykas gana sąlygiškas. Kiekviena nauja karta to dalyko vengia ar bent jau stengiasi jį transformuoti. Ir gerai. "Akademijos" galerijoje buvusi keramikos paroda sistemingai išdėstė, kodėl taip yra.

Pirmiausia, keramika pokariu, 5–6-ajame dešimtmetyje, – pirmas tradicijos siūlo trūkis. Pagrindiniai tradicijos nykimo bruožai: sekimas vaizduojamosios dailės kanonais (socialistinis realizmas, kartais net natūralizmas, teminiai paveikslai, susmulkėjimas, ryškus koloritas), specifinių keramikos išraiškos priemonių nepaisymas, serijinių dirbinių etalonų gamyba, "liaudies" meno motyvų naudojimas. Iliustracija: trys masyvios vazos (stovėjo salės viduryje), keletas figūrinių kompozicijų. Vazų sienelių storis – gal 5 centimetrai, spalvos "tradicinės" – žydra, žalia, piešiniai "liaudiški" – natūralistiškai išpieštos žanrinės kompozicijos.

Figūrinės kompozicijos (Juozas Petrauskas, 1955 m., Genovaitė Jacėnaitė, 1955 m.) dar aiškiau iliustruoja sovietinį liaudies meno supratimą – pseudoliaudiška apranga apsitaisę herojai unifikuotais sudvasintais veidais atlieka muzikinį kūrinį liaudies instrumentais. Arba – lietuviškos pasakos herojų statulėlės – laumė ragana ir koks nors Joniukas.

Antra – po 1956 m.(XX SSKP suvažiavimas) situacija pasikeitė ne tik gyvenime, bet ir mene, žinoma, ir keramikoje. Tradicija šįsyk nenutrūksta, tačiau transformuojasi: išryškėja funkcionalumas, monumentalios formos, dekoro lakoniškumas. Iliustracija: keraminė plokštė "Derlius" (Danutė Kondrotaitė, 1959 m.), servizas kavai ir vynui (Danutė Gobytė-Daunoravičienė, 1961 m.), Liudviko Strolio sukurtas indas. Subtilūs proporcijų santykiai, korektiškas kūrinio funkcionalumo ir formos supratimas brėžia paralelę su prieškario Lietuvos menine tradicija, kurios perėmimas buvo gerokai komplikuotas.

Trečia – 7-ojo dešimtmečio Lietuvos keramikoje įtakos sferas dalijosi ir nacionalinė, ir internacionalinė tradicijos. Taigi tradicijos susilieja: išryškinamas natūralus medžiagos grožis, ieškoma keramikos "keramiškumo" (grynai modernistinė nuostata). Iliustracija: kompozicija "Šokis" (1967 m.). Meninis abstrahavimas, mėginimas "išlipti" iš puodo formos, naujų medžiagų paieška.

Ketvirta – parodoje nebuvo 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių darbų. Taigi trimačių iliustracijų, atspindinčių naujas organinės, konstruktyvistinės geometrijos ir kitas keramikoje įsivyravusias kryptis, pamatyti nepavyko.

Penkta – paskutinis dešimtmetis: tradicija su vienokiomis ar kitokiomis transformacijomis tęsiama, tačiau iškyla ir jos antipodas – avangardinės dailės kontekste besiplėtojanti keramika. Iliustracijos: visi kūriniai, eksponuoti pirmame galerijos aukšte. Taigi Juozo Adomonio "Beprasmybė" (tam, kam užkliuvo gana modernistinis darbo pavadinimas, galima pridėti ir skliausteliuose prirašytą "Abra kadabra", 2005 m.) – poindustrializmo apraiškų prisotintame kūrinyje ready-made elementai (varžtai, keraminės plytelės) derinami su tradicinės keramikos medžiagomis (moliu, glazūra), vamzdžio formos "nuotrūkos" kažkuo primena karo lauką po mūšio. Aldonos Šaltenienės "Atsargiai! Paukščių gripas" (2005 m.) – šį syki savo "miestų monstrus" autorė pavertė ironišku atsaku į visuotinę paniką, čia vėl jungiasi įvairios techninės priemonės ir prasminės asociacijos. Sauliaus Jankausko "Riedulys" (2005m.) – iš natūralistinio industrinio elemento ir "keramiškų" medžiagų sudarytas savotiškas ažūriškas junginys, "riedantis" pominimalizmo kryptimi. Ryto Jakimavičiaus, Rasos Justaitės-Gecevičienės kūriniuose keistus derinius sudaro poparto ("Pupa" 2005 m., "Dvi raudonos" 2005 m. – vienai raudonai atstovauja žmogaus širdis) ir gana modernistinės abstrahuotos formos.

Iliustracijų buvo ir daugiau. Trimatis vaizdas efektyviau "nusėda" atmintyje, o jeigu istorija yra tai, kas lieka žmonių atmintyje, tai pokario Lietuvos keramikos istorija jau įsisąmoninta (išskyrus tuos 8–9-ąjį dešimtmečius, kurių trimačių iliustracijų parodoje nebuvo).