Skatinantis diskusijas kinas

Sekmadienį baigėsi XVIII tarptautinis Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis (IDFA). Lietuvos kino istorijoje jis išliks kaip festivalis, suteikęs "Sidabrinio vilko" (už geriausią trumpo metražo filmą) apdovanojimą Arūno Matelio filmui "Prieš parskrendant į Žemę" (2005, 52 min.). Žiuri filmas sužavėjo tuo, kad stiprus emocinis poveikis sukuriamas išvengiant sentimentalumo, o dramatišką pasakojimą atsveria lyriška laiko tėkmė. Leukemija sergantys vaikai ir jų tėvai, leidžiantys mėnesius niūrioje ligoninėje, pasakoja savo skausmo ir vilties, kovos dėl gyvenimo istorijas ir nedramatizuoja mirties, nes ji pernelyg arti. Arūno Matelio juostoje tai atsiskleidžia kaip dialogas tarp vaikų ir tėvų bei žmogaus su kino kamera. Galimybė kenčiantiems žmonėms kalbėti apie savo skausmą veikia kaip terapija. Į šį terapijos seansą klausytojo vaidmeniui pakviečiamas ir žiūrovas.

Joriso Ivenso prizu už geriausią pilno metražo filmą apdovanotas Adįno Aliagos "Mano senelės namas" ("La Casa de mi Abuela", Ispanija, 2005, 80 min.), kuriame režisierius žaismingai ir poetiškai tyrinėja savo senelės ir jos anūkės santykius ir kur netikėti filmo vizualiniai sprendimai neužgožia kartais tragiškos realybės.

Festivalio debiutantės Astrid Bussink juosta "Angelų kūrėjai" ("The Angelmakers", Škotija, Vengrija, Nyderlandai, 2005, 33 min.) pripažinta geriausiu debiutu. Tai pasakojimas apie 1929 m. mažo Vengrijos kaimelio moterų įvykdytas masines (daugiausia vyrų) žudynes. "Sudėtinga struktūra, juodu humoru, poezija ir užuojauta veikėjams režisierė atskleidžia istoriją, kuri tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti istoriška", – rašoma žiuri sprendime. Pasak režisierės, ji siekė ne atpasakoti šią ilgai slėptą istoriją, bet atskleisti, kaip šis tragiškas įvykis gyveno kaimo žmonių atmintyje, kodėl tai įvyko, kaip žmonės kalba apie tai dabar.

Nikolausas Geyrhalteris už itin emociškai paveikų filmą "Mūsų kasdieninė duona" ("Unser täglich Brot", Austrija, 2005, 92 min.) buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu. Tai šokiruojantis pasakojimas apie maisto gaminimą Europoje: siurrealios vietovės, pritaikytos agrikultūrinei technikai, sterilūs kambariai šaltuose industriniuose pastatuose, mašinos, reikalaujančios standartizuotų gamtos produktų – visa tai palieka mažai vietos žmogui. Tai galėtų būti košmariška vizija, jei nebūtų pasakojimas apie mūsų kasdieninę duoną.

IDFA programą sudaro ne tik filmų peržiūros, bet ir jų refleksija. Festivalio diskusijų erdvė – teminiai debatai, dienos pokalbiai, susitikimai su režisieriais, kasdienis IDFA laikraštis, nenutrūkstančių neformalių susitikimų erdvė – "de Balie" kavinė.

IDFA žiuri geriausiai įvertinti 2005 m. dokumentiniai filmai atspindi tik mažą dalį festivalyje atskleistų temų, požiūrių. Visko aptarti neįmanoma, tačiau galima kalbėti apie tendencijas, pastebimas filmuose ar festivalį lydinčiuose tekstuose. IDFA direktorė Ally Derks festivalio atidarymo ceremonijoje kalbėjo apie dokumentikos ir demokratijos santykį. Pasak jos, šiuolaikinis pasaulis, kuriame kasdien patiriame žiniasklaidos smurtą, yra kaip niekad geras laikas dokumentikai. Visame pasaulyje kuriami autoriniai filmai, išsakantys individualų požiūrį, išreiškiantys politinę poziciją, aktualizuojantys naujas temas, ieškantys savitų išraiškos formų. Taip kuriama tikro demokratiško dialogo erdvė.

Nekartočiau šių oficialioje kalboje išsakytų minčių, jei jos nesutaptų su tuo, ką asmeniškai pastebėjau. Svarbią IDFA dalį sudaro diskusijos. Taip festivalyje sukuriama alternatyvi viešoji erdvė, kurioje aptariamos temos ar požiūriai, retai (jeigu išvis) patenkantys į žiniasklaidos akiračius. Pokalbiuose su režisieriais atskleidžiami dokumentikos užkulisiai, filmų atsitiktinumas, subjektyvumas ir taip išvengiama mistifikavimo ir autoritetingo kalbėjimo.

Įvardinčiau dvi tendencijas, pastebėtas šių metų IDFA viešojoje erdvėje, tai – suasmeninimas ir savirefleksija. Daugybės filmų autoriai pasakoja savo šeimos ar labai artimos aplinkos istorijas, pabrėžia savo pasakojimų subjektyvumą, būtinybę kiekvienam pačiam interpretuoti tikrovę. Šiuo požiūriu įspūdingas Nurjahan Akhlaq filmas "Mirtis rojaus sode" (Pakistanas, Kanada, 2005, 22 min.), kuriame autorė pasakoja savo skausmo istoriją, kai buvo nužudyti jos tėvas ir sesuo. Savirefleksijos požiūriu įdomiausias Sébastieno Wielemanso darbas "Tchisséte, tuaregų veidrodis" ("Tchisséte, le miroir Touareg", Belgija, 2005). Filmavimo grupė vyksta į dykumą Nigerijoje tyrinėti klajoklių tuaregų genties pasaulio. Tai, kas vyksta filmavimo metu, galima pavadinti dokumentikos antropologija, nes filmo herojai aptarinėja filmavimą, leistinas kameros įsikišimo į jų kasdienybę ribas, diskutuoja su kinematografininkais.

Viena nuolat diskusijose skambėjusių temų – dokumentikos įtaka realybei. Atsakymą teikia festivalio devizas: "Filmas minčiai", t.y. dokumentinis kinas privalo skatinti mąstyti. O gal, kaip sufleruoja Marcelo Andrade Arreaza darbas "Senis ir Jėzus: sukilimo pranašai" ("El viejo y Jesus: profetas de rebelión", 2005, Venesuela), dokumentinio kino tikslas – skatinti revoliucines permainas?