Menas teisiamųjų suole

Filmo "Visuomenė prie Larį Flintą" plakatas

Praėjusią savaitę Pietų Pragos (Varšuvos rajono) burmistras pateikė ieškinį rajono prokuratūrai, kuriame klubą M25 ir čia parodytą teatro trupės "Suka Off" iš Katovicų spektaklį "Flesh forms" apkaltino pornografijos skleidimu. Kreiptis į prokuratūrą, pasak dešiniųjų pažiūrų burmistro, buvo jo pareiga. Tuo tarpu klubo meno vadovė informavo žurnalistus, kad rajono valdžia nusprendė nebeskirti lėšų net kalėdiniam vaikų renginiui, "nebent klubas iš esmės pakeistų savo veiklos pobūdį". "Teatrinių Lodzės susitikimų" organizatoriai atšaukė trupei "Suka Off" kvietimą dalyvauti bene garsiausiame Lenkijos alternatyvių teatrų festivalyje.

Nelinksma buvo ir Šiaurės Lenkijos miesto Elko licėjaus moksleiviams. Už audringais aplodismentais pasibaigusį mokyklinio teatriuko spektaklį "Pasaulinė mafija" mokiniams gresia tikybos pažymių sumažinimas. Svajojant apie studijas aukštojoje mokykloje – tai bloga žinia. Kuo nusikalto mokiniai? Ogi tuo, kad spektaklyje, pasak tikybos mokytojų, nepalankiai parodytas radijo stoties "Marija" direktorius tėvas Tadeuszas Rydzykas. Mokyklos direktorius nedelsiant buvo iškviestas į savivaldybę, miesto švietimo skyrių ir pas kleboną. Ir visur turėjo aiškintis, kad mokiniai spektaklyje išreiškė savo santykį su juos supančia realybe, kad kalbėjo apie nedarbą, rytojaus baimę ir t.t., kad tikrai nenorėjo nieko užgauti ar įžeisti kieno nors religinių jausmų ir kad antraplanis šio spektaklio personažas vardu Ryzykas, o ne Rydzykas, "kaip visų gerbiamo radijo "Marija" vadovo". Pažymių mokiniams direktorius nesumažino, tačiau spektaklis daugiau vaidinamas nebus.

Praėjusią savaitę atnaujintas teismo procesas prieš vieną filmų platintojų firmų už Milošo Formano filmo "Visuomenė prieš Larį Flintą" plakato išviešinimą. Priminsiu, kad filmas Lenkijoje rodytas prieš aštuonerius metus, o plakate vaizduotas lyg nukryžiuotas vyras moters šlaunų fone.

Šie, pavadinkime juos "nedideliais", incidentai gal būtų likę nepastebėti, jei jų nebūtų išryškinę gerokai svarbesni pastarųjų savaičių įvykiai. Po policijos išvaikyto Lygybės žygio Poznanėje, Lenkijos miestų gatves užplūdo panašių Tolerancijos žygių dalyviai, kuriuos patriotinė kraštutinių dešiniųjų pažiūrų organizacija "Visos Lenkijos jaunimas" (Mlodzież Wszechpolska) ir jai prijaučianti visuomenės bei politikų dalis vadina homoseksualistais. Netgi ne homoseksualistais, ne gėjais ir lesbietėmis, jau netgi ne žydais, o tiesiog pedalais, pedofilais, invalidais ir aidsinininkais, kuriems "tinkamiausia vieta yra dujų kameros".

Po dešiniųjų jėgų, dar rinkiminės kampanijos metu skelbusių moralinio atsinaujinimo šūkį, pergalės (daugumą Seime sudaro Teisės ir teisingumo partijos, populistinės "Savigynos" ir kraštutinių ultradešiniųjų pažiūrų Lenkijos šeimų lygos neformali koalicija, kurią palaiko galinga katalikiška radijo stotis "Marija", katalikiška televizija "Trwam" bei jų įkūrėjas tėvas Tadeuszas Rydzykas; prezidento rinkimus laimėjo Teisės ir teisingumo partijos lyderio Jarosławo Kaczyńskio brolis dvynys Lechas Kaczyńskis) ir vėl prabilta apie visuomenės pasidalijimą. Sutikdami su tuo, kad kol kas lenkų kairiųjų partijų dar negalima vadinti sensus stricte vakarietiškomis, sociologai konstatuoja, kad dešiniųjų partijų elektoratui būdingi konservatyvus patriotizmas, tradicinių katalikiškų vertybių, sanacinės valstybės doktrinos išpažinimas, ir kad nesvetimi jam ir religinis fanatizmas bei neapykanta "svetimam, kitam, kitokiam".

Ir tolerancijos žygių, ir juo labiau alternatyvaus teatro bei mokinių teatriuko susidūrimai su valdžia ir teisėsauga liudija stiprėjantį konfliktą tarp teisės turėti ir laisvai reikšti savo įsitikinimus, ką garantuoja Lenkijos Respublikos konstitucija, ir vis radikalesnio dešiniųjų partijų elektorato požiūrio į "nemoralius" reiškinius, nesvarbu, kur su jais susiduriame – gatvėje, teatre ar parodų salėje.

Dar neseniai teatro kritikas Romanas Pawłowskis rašė, kad scena šiuo metu yra vienintelė tolerancijos sala homofobijos jūroje. Tačiau ar tikrai? Vis dažniau reikalaujama nebefinansuoti teatrų, politikai vis dažniau rašo skundus švietimo ministrui ir vyskupams apie spektaklius, "demoralizuojančius jaunuomenę". Jau 1999 m. po Marko Ravenhillo "Shopping and fucking" premjeros Varšuvos "Rozmaitości" teatre dešinieji miesto tarybos nariai pareikalavo atimti iš teatro dotaciją, kadangi "miesto savivaldybė neturi remti seksualinių ir narkomaniškų orgijų, kurias scenoje be jokios gėdos demonstruoja spektaklio kūrėjai". O tame pačiame teatre rodytas "Hamletas", Sarah Kane "Išteisintieji" ir "4.48 Psichozė"? O Annos Augustynowicz režisuotas Antony Neilsono "Susiuvimas", iš pradžių stipriai cenzūruotas, o kai ir tai nenuramino riksmo, apskritai nustotas vaidinti? Kiek kartų Grzegorzas Jarzyna, Krzysztofas Warlikowskis ir teatro direktoriai ėjo pas miesto valdžią, kiek kartų turėjo klausyti Varšuvos savivaldybės Kultūros skyriaus pareiškimų, kad "amoralių" ir "skandalingų" vaidinimų miestas nerems, o lėšas skirs tik "aukščiausias vertybes ir gerai atliktą klasiką" populiarinantiems spektakliams. Tai, kad šiandien teatre dar rodomas Ingmaro Villqisto spektaklis "Bedeguoniai", pasakojantis apie vaiką auginančią gėjų porą, sietina ne tik su stipriomis asmenybėmis, vieningu teatrinės aplinkos pasipriešinimu, bet ir su platesniu meniniu kontekstu.

Dorota Nieznalska. "Pasija"

2003 m. 30 gėjų ir lesbiečių porų nusprendė viešai parodyti savo veidus. Fotografė Karolina Breguła kartu su organizacija "Kampanija prieš homofobiją" didžiuosiuose Lenkijos miestuose ant reklaminių skydų iškabino gėjų ir lesbiečių portretus. Taip norėta atkreipti dėmesį į netolerancijos problemą ir pareikšti, kad seksualinės mažumos Lenkijoje turi tokias pačias teises, kaip visos kitos mažumos. Nuotraukų autorė ir organizatoriai pritaikė labai paprastą vizualinę strategiją – pažvelkime lenkiškai homofobijai tiesiai į akis. Deja, miesto erdvėje fotografijos išbuvo vos kelias savaites. Jos neatlaikė vandalų išpuolių ir merų bei miestų tarybos narių protestų. Nors Krokuvos ir Varšuvos merai akciją atvirai pavadino "neleistina homoseksualizmo populiarinimo forma", nuotraukas priėmė šiuolaikinio meno galerijos. Galbūt todėl kraštutiniai dešinieji labiau nei gėjų ir lesbiečių nemėgsta šiuolaikinio meno.

2002 m. du Lenkijos šeimų lygos nariai pateikė skundą Gdansko prokuratūrai, kuriame apkaltino skulptorę Dorotą Nieznalską katalikų religinių jausmų įžeidimu ir pareikalavo atlyginti moralinę žalą nuteisiant autorę 2 metams laisvės atėmimo. Gdansko galerijoje "Wyspa" menininkė pristatė instaliaciją "Pasija": ant sunkios grandinės kabantį metalinį kryžių su centre priklijuota vyriškų genitalijų fotografija ir ekrane rodomą besitreniruojantį sunkumų kilnotoją.

Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, Gdansko dailės akademijos senatas priėmė sprendimą uždaryti jos patalpose įsikūrusią galeriją. Apklausos metu prokurorė klausė, ką skulptorės gyvenime bei kūryboje reiškia kryžius ir apskritai ar menininkė tiki Dievą. Atsakymai, kad kryžius čia nesąs religinio kulto objektas, kad tai autorinė pasijos temos interpretacija, kad menininkė nenorėjusi nieko įžeisti, buvo, matyt, per mažai teisiškai argumentuoti, todėl prokuratūra, remdamasi Baudžiamojo (!) kodekso 196 straipsniu, apkaltino Dorotą Nieznalską "kitų asmenų religinių jausmų įžeidimu, viešai niekinant religinės adoracijos objektą". Procesas truko pusantrų metų. Teismas menininkę pripažino kalta ir nuteisė šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Atsižvelgus į tai, kad Nieznalska yra jauna (suprask – nepatyrusi), įkalinimas pakeistas visuomenei naudingais darbais, neatlygintinai dirbant 20 valandų per mėnesį. Menininkė turės padengti 2 tūkst. zlotų teismo išlaidų. Po teismo sprendimo Nieznalskos darbus atsisakė eksponuoti vietinės valdžios finansuojamos kelių miestų šiuolaikinio meno galerijos.

Beje, 1999 m. tai pačiai Gdansko prokuratūrai savo kūrybinės veiklos motyvus turėjo aiškinti ir garsi lenkų menininkė Katarzyna Kozyra, po instaliacijos "Gyvūnų piramidė" apkaltinta gyvūnų išniekinimu. Po kelias valandas trukusios diskusijos, ar menininkė turėjo teisę gaminti gyvūnų iškamšas, vėliau jas sustatyti vieną ant kitos ir rodyti žiūrovams, prokurorai priėjo išvados, kad arklys (kaip rodo dokumentai), krito daugiau kaip prieš 5 metus, ir veika nebekelia teisinių padarinių.

Dorota Nieznalska nebuvo tokia jau "nekalta". 2001 m. kartu su kitais "provokatoriais" ji dalyvavo Briuselio galerijos "Atelier 340 Muzeum" surengtoje parodoje "Irreligija – ne sacrum morfologija XX a. lenkų mene". Belgijoje gyvenantis parodos organizatorius Wodekas Majewskis eksponavo ir tarpukario dailininkų grupės "Bunt", ir jau mirusio Władysławo Hasioro, ir šiuolaikinių menininkų darbus. Nors 75 proc. parodos darbų paskolino valstybiniai Lenkijos muziejai, tarp jų ir Nacionalinis muziejus Varšuvoje, oficialios Lenkijos institucijos nuo rengimo atsiribojo. Mat tarp kitų santykį su religija ir Bažnyčia išreiškiančių darbų parodoje buvo pristatyti ir Roberto Rumaso "Termoforai" (dideli vandens pilni maišai, vienas iš jų prispaudęs Dievo Motinos skulptūrėlę) bei "Las Vegas" (plastikinės madonų skulptūrėlės, verkiančios monetomis), Adamo Rzepeckio darbas, vaizduojantis Čenstakavos Dievo Motiną su pripaišytais ūsais, Katarzynos Górskos fotografinis "Madonų" ciklas (stovinti madona – paauglė, kurios blauzda varva kraujas, iki pusės nuoga madona su kūdikiu ir pieta – moteris su jai ant kelių sėdinčiu nuogu vyru).

Belgijoje paroda didesnio susidomėjimo nesusilaukė. Tačiau Lenkijoje kilo skandalas, paroda buvo sutikta kaip smūgis į širdį katalikybei, tėvynei, patriotizmui, nacionaliniam lenkų identitetui. Pirmieji protestą prieš švento Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo išniekinimą pareiškė Jasna Guros vienuolyno tėvai paulinai, laišku kreipęsi į Prezidentą, kultūros ir užsienio reikalų ministrus ir aukščiausius Bažnyčios hierarchus. Netrukus Ministrui pirmininkui adresuotą protestą pareiškė ultradešinioji Lenkijos liaudies lyga: "Ši paroda – tai katalikybės ir Lenkijos (…), jos kultūros ir nacionalinio paveldo įžeidimas". Dešiniųjų pažiūrų senatorė oficialiame laiške kultūros ministrui pareikalavo "pašalinti iš parodos barbarų, mūsų šventenybių naikintojų, darbus", jai pritarė partijos kolega, kreipęsis į Senato kultūros komisiją. Protesto laiškus rašė katalikiškos organizacijos: "Mes, Kanadoje gyvenantys lenkai, protestuojame prieš Jėzaus Kristaus ir švento Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo išniekinimą. (…) Tokia veikla – tai Baudžiamojo kodekso 196 straipsnyje kvalifikuojamas nusikaltimas. (…) Ryžtingai reikalaujame, kad kultūros ir užsienio reikalų ministrai nedelsdami pašalintų iš pareigų ir nubaustų lenkų meno pasaulio atstovus Kazimierzą Piotrowskį, Wodeką Majewskį (…) ir kreiptųsi į parodos rėmėjus – Briuselio miesto valdžią, – kad ši nedelsiant atsiprašytų Šventojo tėvo, lenkų ir Lenkijos episkopato ir kad Apaštališkosios Sostinės atstovui pareikštų apgailestavimą dėl visų pasaulio katalikų ir krikščionių įžeidimo"; "Mes, Romos katalikų bažnyčios Kostšyno parapijos tikintieji lenkai, negalime tylėti, kai yra trypiamos mūsų šventenybės. (…) Pone Prezidente, jei lenkai leis, kad iš jų būtų atimtos etinės vertybės, tai bus prarastas vienas iš Lenkijos kultūros pagrindų – tautinis identitetas. (…) Turime vilties, kad šalies valdžia atitinkamai reaguos į įvykius, kurie ne tik pažeidžia mūsų teises, bet taip pat ir moralės normas. Dieve, laimink Lenkiją."

Adam Rzepecki. "Dievo Motina"

Tuometinis kultūros ministras pareiškė nesiimsiąs "privačios kūrybinės veiklos cenzoriaus vaidmens", tačiau Lenkijos ambasadorius Belgijoje kreipėsi į galerijos savininką Majewskį, kad šis pašalintų iš parodos darbus, kurie "žeidžia katalikus". Majewskis atsakė, kad tokiu atveju reikėtų pašalinti daugelį tų darbų įsigijusių valstybinių muziejų direktorių (tarp jų ir Nacionalinio muziejaus direktorių Ferdynandą Ryszczycą, nes muziejus nupirko Mareko Sobczyko darbą "Kristaus plakimas"). Katalikiškos aplinkos spaudimas buvo toks stiprus, kad Ruszczycas pareikalavo nedelsiant pašalinti iš parodos muziejui priklausančius darbus ir grąžinti juos į Lenkiją. Parodą rengti privačiai padėjęs Nacionalinio muziejaus filialo direktorius, vienas žymiausių lenkų meno istorikų Kazimierzas Piotrowskis, apskųstas prokuratūrai, atsistatydino iš pareigų, savo sprendimą komentuodamas taip: "Esu savo darbdavio įkaitas, o mano darbdavys yra tam tikrų politinių jėgų įkaitas".

Politinių jėgų įkaite tapo ir garsiosios Nacionalinės galerijos "Zachęta" direktorė Anda Rottenberg. Pirmą kartą į "tautines vertybes" direktorė pasikėsino organizuodama Piotro Uklańskio parodą "Nacistai". Joje buvo eksponuojami nacius suvaidinusių žymių pasaulio aktorių portretai. Tuomet "vertybes ir lenkų garbę" apgynė garsus aktorius Danielis Olbrychskis (vaidinęs beveik visuose patriotinės istorinės tematikos lenkų filmuose), kardu sukapojęs savo ir savo kolegų lenkų aktorių (nukentėjo ir Belmondo) atvaizdus. Komentuodamas savo poelgį, Danielis Olbrychskis teigė, kad nepilnamečiai galį pagalvoti, jog jis, lenkas, tarnavo Vermachte. (Maža digresija: neįtikėtina, tačiau šiemetinėje Lenkijos prezidento rinkimų kampanijoje būtent tokia melaginga ir vėliau paneigta informacija, esą kandidato į Lenkijos prezidentus Donaldo Tusko senelis tarnavęs Vermachte, dešiniųjų stovyklai davė puikų pretekstą išvedžiojimams apie tai, kas yra tikrasis lenkas ir kurį kandidatą reikia remti.) Nors parodoje eksponuotas ir išsamus paaiškinimas, kultūros ir nacionalinio paveldo ministras pareikalavo ją uždaryti, nes parodos autorius neparašė paaiškinimų po kiekvienu portretu.

Antrą kartą "pasikėsinimo" būta stipresnio. Mat "išniekintos" ne tik tautinės, bet ir katalikiškos vertybės. 2001 m. pabaigoje galerijoje buvo atidaryta paroda "Būk atsargus išeidamas iš savo sapnų. Gali atsidurti svetimuose". Organizuoti Dailiųjų menų draugijos "Zachęta" naujosios būstinės atidarymo šimtmečiui skirtą parodą buvo patikėta vienam garsiausių Europos kuratorių, tuometiniam Venecijos bienalės direktoriui šveicarui Haraldui Szeemanui. Vėliau daugelis klausė, kodėl jam? Todėl, kad, pasak direktorės, "lenkų meną pirmą kartą stengtasi pristatyti pasaulinio meno kontekste, žvelgiant iš istorinės perspektyvos ir siekiant išvengti šeimyninių sentimentų". Šalia žinomiausių lenkų dailininkų (Malczewskio, Opałkos, Szaposznikowo, Stażewskio, Kantoro, Starowieyskio, Młodożenieco, Tomaszewskio, Althamerio, Kozyros, Bałkos ir kitų) parodoje buvo eksponuojami ir užsienio autorių (Picasso, Duchampo, Dali, Brancusi, Kandinskio, Warholo, Bacono, Beyuso) darbai. Skandalą, protestą, o vėliau labai liūdnus padarinius sukėlė vienas – Maurizio Catellano instaliacija "Šventasis tėvas". Tai – natūralaus dydžio balta sutana vilkinčio, krucifiksą laikančio popiežiaus figūra, prispausta milžiniško meteorito ir susmukusi ant raudono kilimo skausmo iškreiptu veidu. Aplink figūrą pažirusios stiklo šukės.

Nors gyvenimo jau pamokyta direktorė kartu su parodos organizatoriumi dar prieš atidarymą kreipėsi į oficialią bažnytinę valdžią, kurios atstovai kartu su meno kritikais žiniasklaidoje aiškino, ką ši popiežiaus figūra galėtų simbolizuoti, interpretacijos įtikino ne visus. Netrukus po parodos atidarymo du dešiniųjų pažiūrų Seimo nariai įsiveržė į Matejkos salę ir nuvertė meteoritą nuo popiežiaus figūros. Naudodamiesi parlamentaro imunitetu, Seimo nariai "pasitraukė iš įvykio vietos" (kaip rašoma policijos protokole) ir išplatino pareiškimą, reikalaujantį, kad Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija (taip ji vadinosi valdant dešiniesiems, atėjus į valdžią kairiųjų vyriausybei pavadinimas sutrumpintas iki Kultūros ministerijos, po šiųmetinės dešiniųjų pergalės senasis pavadinimas vėl grąžintas) atleistų iš pareigų Nacionalinės galerijos "Zachęta" direktorę Andą Rottenberg už tautinių ir religinių katalikų jausmų įžeidimą.

B.d.