Pašiūrė. Žiema

Simon Starling. "Pašiūrė–valtis–pašiūrė"

Pirmadienį buvo paskelbtas dailininkas, laimėjęs kasmetinę prestižinę Turnerio premiją. Tai – Simonas Starlingas su instaliacija "Pašiūrė–valtis–pašiūrė". Kiti nominantai: Darrenas Almondas (videomenas), Gillian Carnegie (tapyba) ir Jimas Lambie (erdvinė instaliacija)

Ar kam nors tai rūpi? Mažai kam. Ir suprantama. Po to, kai Tracey Emin sukėlė skandaliuką prieš kelerius metus Turnerio nominantų parodoje "Tate Britain" galerijoje eksponavusi savo lovą, publikos susidomėjimas visu šiuo renginiu šiek tiek atslūgo. Jau dėl Tracey lovos plačioji publika niurnėjo, kad čia ne menas ir kodėl čia mums tai rodoma, tačiau tai bent jau buvo šioks toks skandalas, o skandalai publikai bet kokiu atveju patinka; tačiau dabar, pastaruosius kelerius metus, anot publikos, – nei meno, nei skandalo. Žodžiu, neįdomu. Net ir intelektualų bei kritikų sluoksniuose pasigirdo kalbų, kad kam čia, girdi, ta Turnerio premija apskritai reikalinga, jei ji vis tiek neatlieka savo funkcijos – nereprezentuoja "Britanijos meno laimėjimų". Gal ir nereikalinga, man, tiesą sakant, "vienodai". Kita vertus, Turnerio nominantai būna taip reklamuojami žiniasklaidoje, kad jautiesi ir visus darbus jau matęs, ir viską apie juos žinąs, taigi nebėra ko eiti į parodą, o dar ir pinigus už tai mokėti. Daug metų ir neidavau. Bet šiemet netyčia, o gal pusiau tyčia, nuėjau.

Daugiausia šiemet buvo niurnama dėl Simono Starlingo pašiūrės, arba vadinamojo "tyrimais paremto meno" ("research-based art"): "Ko čia mums tą valčių pašiūrę rodo vietoj meno? Pašiūrė kaip pašiūrė, niekuo neypatinga." Ir pan. Bet vis dėlto ta pašiūrė ypatinga. Norėjau, kad ji laimėtų. Starlingas ją išmontavo, perdirbo į valtį, nuirklavo tą valtį Reino upe iki Bazelio, valtį vėl išardė ir perdirbo ją atgal į pašiūrę. Tai žinoti yra gerai, bet vis dėlto nepakanka. Reikia ją pamatyti. Ne tik pamatyti, bet ir į ją įeiti. Kai įžengiau į vidų, mane visiškai netikėtai apėmė nuostabus jausmas.

Staiga supranti, kad šitas namelis, šitos lentos po tavo kojomis ir aplink tave, kažkada, dar visai neseniai, suposi ant vandens valtele, buvo visai kitur, visai kitoje būsenoje, keliavo, matė praslenkančius upės krantus, o vanduo jį laižė ir šaldė. Ir daugiau niekada taip nebebus. Bet tos sienos dabar, per tave, pasinaudoję tavo mąstymu ir jausmais, visa tai prisimena. Pasijunti taip, lyg žinai, kaip ta pašiūrė jautėsi, kai buvo valtele; atrodo, tarsi plauktum, nors stovi vietoje (nes jeigu pašiūrė gali būti valtele, tai ir tu gali būti valtele ar bet kuo kitu), pajunti vėsias bangeles, teliūskuojančias į tavo medinius šonus.

Ir to užtenka, ir pasidaro kažkaip visai nesvarbu, ar tai reprezentuoja Britanijos meną, ar tai iš tiesų geriausia, kas buvo sukurta per pastaruosius metus, ar ne.

O visai kitoje miesto dalyje pro atvirą teismo rūmų langą matyti didelė pieva, pilna vandens paukščių, toliau – medžiai ir tvenkinys, o už jo – gatvė ir trijų aukštų namas su balkonais. Viename lange – senyvas žmogus. Iš teismo salės jo nematau – per daug toli, bet žinau, kad jis visada ten. Jis manęs irgi nemato. Niekada. Jis žiūri į tvenkinį su paukščiais.

Tuo tarpu atėjo tai, kas šiose platumose vadinama žiema – žolė dar žalia ir medžiai dar su lapais, bet tvenkinys kur ne kur užsitraukė plonyčiu ledo sluoksniu, tokiu, kurį iš tolo lengvai galima supainioti su dumbliais vandens paviršiuje. Bet tas žmogus matė, kaip kai kurie paukščiai stovėjo ant vandens.