"BMW" byla: uždara sistema visada lieka savyje teisi

Anksčiau bananai galėdavo būti visiškai žali, tačiau jie būdavo ne vietiniai ir to pakakdavo su kaupu. Dabar tai, kad "BMW" paroda ir visi lydintys projektai buvo internacionaliniai, nepadarė anų dienų įspūdžio. Kilmė toli gražu negarantuoja įvykio kokybės – kaip ir bananų, nes kol jie pasieks tave, praeis per daug tarpininkų.

Bienalėje buvo daug gerų darbų, ji turėjo intriguojančią koncepciją. Tai kodėl "BMW" sulaukė aštrios kritikos? Ir net po aiškinamojo Simono Reeso teksto "Šiaurės Atėnuose" lieka neaišku, kodėl įdomią koncepciją reikėjo elitizuoti taip, kad visi kiti pasijustų stovintys prie Turniškių tvoros – ir dar iš anos tvoros pusės apšaukti, kad nemoka linksmintis.

O kalbant apie supermenininkų superkūrinius manau, kad buvo nesilaikyta pasiūlyto žaidimo taisyklių. Žaidžiant slėpynes, ieškotojas turi surasti kitus žaidėjus. Žaidėjai slepiasi taip, kad anksčiau ar vėliau būtų surasti.

Tuo tarpu "BMW" pirmomis gyvavimo savaitėmis pateikė meno kūrinius kastruotais kontekstais. Be savo istorijų tie darbai yra niekiniai, todėl niekam nieko ir nebylojo. Kūrinys apie dažnį tarp dešinio ir kairiojo smegenų pusrutulio atrodė kaip laidų ir jungiklių krūva. Vieno žmogaus per kelerius metus daugeliu balsų įdainuotas kūrinys be konteksto tebuvo kažkoks garso takelis, o burbulai, pagaminti iš vandens, naudoto neatpažintiems lavonams plauti, atrodė tiesiog kaip lėkšti muilo burbulai. Šių kūrinių gyvybiniai organai (kontekstai) buvo žiūrovui neprieinami – jie nebuvo pardavinėjami juodoje rinkoje ar platinami jokiu kitu nelegaliu būdu, tai nebuvo numatyta. Todėl pirmoji žiūrovų, bandžiusių susiurbti meną tikėjimo kupina širdimi, banga buvo prarasta.

Nors Simonas Reesas ir pagrūmojo pedagogišku pirštu, kad "BMW" bienalės strategija yra neordinari, tai neįtikino mačiusiųjų parodą. Reikėtų suprasti, kad tokia dangstymo strategija naudota specialiai. Ji yra "juodosios rinkos pasaulių" koncepcijos duotybė ir dėl to labai vertinga. Mano nuomone, ši slapstymo strategija neveikia ir be reikalo nuprasmina kūrinius, be to, sukuria reikšmes žinančiųjų klubą, kurie gali kitus vadinti provincialais. Tai – arogantiška strategija. Po kritikos atsiradę darbų aprašymai ir ekskursijos po parodą įrodo slapstymo strategijos žlugimą. Viskas būtų tobula, jei būtų buvusi ta trūkstama grandis tarp paslėpto ir ieškančiojo. Tam juodos rinkos veikimo principai ne trukdo, o kaip tik suteikia visą arsenalą neįtikėtinai jungiančių priemonių. Kontekstus, pavyzdžiui, galėjo pardavinėti Gariūnų ar Kalvarijų turguje mėsos skyriuje arba užkasti kartu su karstu.

Toks žiūrovų pozicionavimas siūlo galvoti apie elitiškumą mene. Nemanau, kad visas menas – net ir labai specifinis, ir nemasinis – turi būti supaprastintas, kad jį suprastų kiekvienas paštininkas ar vadybininkė. Taip – aukštasis menas, kaip ir makrofinansai ar aukštasis pilotažas, yra skirtas įsigilinusiai žmonių grupei, dažnai negausiai. Tačiau sistema turi būti atvira norintiems prisijungti, turi būti prieinamos įstojimo sąlygos ir taisyklės. Kitaip sakant – turi būti duota galimybė. Kitu atveju ir vėl teks stebėtis, kodėl Afrikoje nėra slidininkų ar kodėl nebuvo istorijoje garsių tapytojų moterų, ar kodėl nesižavima nugarine puse eksponuojama Rembrandto tapyba.