Svetimųjų istorijos

"Misija. Marsas"

Vienas svarbiausių Romano Polanskio kūrybos motyvų yra žmogaus, atsidūrusio svetimoje aplinkoje, situacija. Tai dažniausiai yra žmogus iš kitos tikrovės, kitos kultūros, kitos bendruomenės arba paprasčiausiai kitos šalies. Šis motyvas atsiranda beveik kiekviename režisieriaus filme, ne viename yra ir pagrindinis. Lenkų kritikas Januszas Gazda yra atkreipęs dėmesį, kad tas kitoniškumo motyvas leidžia režisieriui peržengti tam tikrą barjerą. Į tikrovę (meno suteiktose konvencijos ribose) žvelgiama ne tik režisieriaus, bet ir jo "svetimų" herojų (tokios yra ir "Rozmari kūdikio", "Pasišlykštėjimo", "Akligatvio" moterys) akimis. Todėl tada, kai Polanskis naudojasi svetimos kultūros suvokimo stereotipais, žiūrovui neatrodo, kad tie stereotipai kyla iš paties Polanskio nežinojimo, prietarų ar panašių dalykų. Tai visada bus filmo herojaus vaizduotėje susiformavęs stereotipas. Tokiu būdu dar viena filmo tema tampa apskritai vienas kito matymo stereotipiškumas.

Svetimumo motyvas itin ryškus 1976 m. Prancūzijoje sukurtame "Nuomininke" (LTV, 14 d. 23.25), ir ne tik todėl, kad pagrindinį personažą suvaidino pats Polanskis. "Nuomininko" herojus yra lenkų kilmės prancūzas Trelkovskis. Paryžiuje jis susiduria su gausiais nepalankumo ženklais, kurių potekstė – akivaizdžiai etninė. Jis turi ir daug psichologinių tapatybės problemų, visa tai (kartu su šizofrenija ir polinkiu į transvestitizmą) veda jį tiesiai į savižudybę. Režisierius yra prisipažinęs, kad "Nuomininke" rodomą priešiškumą ir siaubingą prancūzų ksenofobiją jis yra patyręs savo kailiu.

Kitas šios savaitės režisierius – gyvas klasikas Spike’as Lee. Jo ankstyvąjį, 1989 m. sukurtą filmą "Elkis teisingai" TV3 (13 d.) taip pat rodys vėlai – 23.15. Filmo veiksmas nukelia į vieno Niujorko Bruklino kampelį, į vieną karštą vasaros dieną (veiksmas apima parą). Čia dominuoja vietos radijo diskžokėjas (Samuel L. Jackson), korėjiečių pora – parduotuvės savininkai ir picerijos savininkas Solas (Danny Aiello). Vienintelis juodaodis Solo darbuotojas, picų išnešiotojas Mukis (Spike Lee), yra ambicingas žmogus. Jis priverstas nuolat laviruoti tarp šeimininko ir jo dviejų sūnų, savo mylimosios ir vaiko, juodaodžių ir baltųjų, italų ir korėjiečių, policininkų, jis gerai suvokia tarp skirtingų žmonių neišvengiamai – tikrame kultūrų ir rasių mikrokosme – atsirandančią įtampą. Kita vertus, įvairius amerikietiškojo rasizmo aspektus savo filmuose nuolat atskleidžiantis Lee šiame pateikia visą jo mozaiką, požiūrių įvairovę. Režisierius meistriškai laviruoja tarp komedijos ir tragizmo, provokacijos ir šalto konstatavimo ir, regis, nesistengia tiesiai atsakyti į klausimą, ką reiškia "elgtis teisingai". Jis puikiai dirba su aktoriais, net operatorius Ernestas Dickersonas nuolat supriešina "šaltas" ir "karštas" spalvas.

LNK (10 d. 0.50) parodys istorinę Ademiro Kenoviciaus dramą "Didžiosios paslaptys" (2004), kurios tema – taip pat nepakantumas. Filmo veiksmas nukelia į XV a. Europą. Jo herojės trys seserys stengiasi išgyventi po to, kai jų tėvai – portugalų žydai – žuvo nuo ispanų inkvizicijos rankos. Iš Italijos jos bando patekti į Stambulą, garsėjantį savo tolerantiškumu žydams. Venecijoje seserys priverstos gyventi žydų gete. Čia labai skirtingų moterų laukia išbandymas meile, pavydu ir net brangenybių gamybos paslaptimis.

Šiuolaikinio kino duona yra prisiminimai apie praeitį. Kino praeitį. Postmodernistinės stilizacijos ir perdirbiniai jau neatsiejami nuo "grynosios" kūrybos. Kitas dalykas, kad kartais bandymai filmais apmąstyti kino istoriją padovanoja originalių kūrinių.

Vienas tokių – Tailando režisieriaus 2000 m. sukurtas Wisito Sasanatiengo filmas "Juodojo tigro ašaros" (BTV, 11 d. 22 val.). Saldžiomis spalvomis tiesiogine to žodžio prasme nuspalvindamas kiekvieną filmo kadrą, jis pasakoja istoriją apie tai, kaip neturtingas vaikinas iš Tailando kaimo pamilo turtuolio dukterį. Režisierius prisodrina pasakojimą klasikinių vesternų, spagečių vesternų (filmas prasideda a la Sergio Leone stilizuotu rakursu), filmų apie gangsterius motyvais ir atributais. Mičiuriniškas eksperimentas, siekiant sukryžminti vesterną su Tailando liaudies pasakojimais, pasirodė visai sąmojingas.

Peyton Reed stilizuotame a la saldžios 7-ojo dešimtmečio Holivudo su Doris Day ir Rocku Hudsonu komedijos filme "Šalin meilę" (TV3, 11 d. 14.10) panardina į laikus, kai prašvito visuotinės emancipacijos idėja, o spalvoti moteriški žurnalai tik pradėjo suvokti, kokią galią jie gali turėti moterims ir jų pažiūroms. Filmo herojė (Rénee Zellweger) parašo bestselerį apie tai, kad moteris turi siekti karjeros, o ne meilės. Ji tampa sėkmingos savarankiškos moters simboliu ir atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre. Tačiau jai tenka didesnis išbandymas – meilė kitam žiniasklaidos numylėtiniui, kurį suvaidino Ewanas McGregoras.

Snobo naktį (LNK, 15 d. 22.35) rodoma Sidney Lumeto "Glorija" (1999) yra garsiausio amerikiečių nepriklausomojo Johno Cassaveteso 1980 m. filmo perdirbinys. Gyvenime šilto ir šalto mačiusi Glorija nori ramybės, bet patenka į sudėtingą situaciją: mafijozai išžudo kaimynų šeimą, jai pavyksta išgelbėti septynmetį berniuką. Jis tampa didžiausia grėsme Glorijai, nes mafijozai ieško to, ką gali žinoti vaikas. Cassaveteso filme heroję vaidinusi Gena Rowlands, deja, buvo įtaigesnė, kai rodė pavargusios moters norą pagaliau rasti nors kokį pagrindą po kojomis ir kartu vis didėjantį prisirišimą prie berniuko. Lumeto filme Gloriją suvaidinusi Sharon Stone, be abejo, efektingesnė, gražesnė, bet kartu ir labiau nuspėjama, paprastesnė.

Mano didžiai gerbiamas ir mėgstamas Brianas De Palma 2000 m. filme "Misija. Marsas" (LTV, 13 d. 21.10) stilizuoja naivius ankstyvuosius mokslinės fantastikos filmus apie kosmoso užkariavimą. Man regis, De Palma gali paguosti net patį niūriausią pesimistą: jo filme astronautai, nuskridę į Marsą, pagaliau įspėja gyvybės atsiradimo ir civilizacijos istorijos paslaptis. Pasirodo, viskas (net mirtis) yra labai paprasta ir kelia ne baimę, o nuostabą ir susižavėjimą.

Skrydis į Marsą dar tik laukia, o Katharyn Bigelow 1995 m. filmas "Keistos dienos" (TV3, 11 d. 23.15) rodo jau įvykusią ateitį – 1999-uosius. Buvęs policininkas Lenis (Ralph Fiennes) nelegaliai prekiauja įrašais, kuriuose – iš kitų žmonių smegenų įrašytos mintys, jausmai, prisiminimai. Pasak jo, tai "realus gyvenimas, grynas ir nesumontuotas, perkeltas tiesiai iš smegenų". Kartais man atrodo (kuo toliau – tuo labiau), kad tai, ką matome televizoriaus ekrane, yra įgyvendinta "Keistų dienų" idėja – tiesiai iš smegenų "perpumpuota" lietuvių realybė.

Jūsų – Jonas Ūbis