Stebėtojo akimis

Andrian Lyne

Visai neseniai supratau, kad esu ne tik kino bei televizijos žiūrovas, bet ir gyvenimo stebėtojas. Visai nenoriu jame dalyvauti, noriu likti tik stebėtojas. Todėl mėgstu Marcelio Carné filmo "Juokinga drama" (LTV, 5 d. 23.25) pavadinimą, nes vis dažniau ir televizoriuje, ir aplink save stebiu juokingas dramas. Tai, kas vyksta su nukritusiu rusų lėktuvu, jau taip pat virto juokinga drama, nes jos personažai elgiasi kaip farso dalyviai. Tai, kas atsitiko su "Lietuvos" kino teatru, netrukus suvoksime kaip juokingą dramą. Tai, kas vyksta aplink, vis dažniau tampa tik juokinga drama, nes niekas nieko negali pakeisti. Regis, nukrypau nuo savo užduoties pristatyti įdomius filmus. Žinau, kad vilniečius bus sunku įkalbėti atsisėsti prie televizoriaus, nes prasideda Luchino Visconti retrospektyva. Po vieną garsiausio kino kūrėjo seansą uždarytame kino teatre, – argi ne juokinga drama? Paradoksas – įsivaizduoju, kiek reikėjo įdėti pastangų norint gauti, atvežti, išversti filmus, ir kai rašau šias eilutes, vis dar nematyti jokios reklamos (nemanau, kad dėlto kalta "Vilniaus prekyba"), nors netikiu, kad visi iki vieno žino, kas buvo tas Visconti, su kuriuo siejamas ir neorealizmo atsiradimas, ir titaniškas darbas atnaujinant kino kalbą, ir geriausios kino istorijoje ekranizacijos. Visconti parodė, kad aukštoji europietiškoji kultūra nėra vien tik praeities mitas, kad ji gali nuolat veikti kino procesus. Tik Visconti mokėjo taip estetizuoti geismą, tik jis galėjo taip organiškai sujungti marksizmą ir froidizmą, tik jis mokėjo parodyti perversijos grožį ir skaistumą. Net ir praėjus trisdešimčiai metų po jo mirties, Visconti lieka didžiuoju nežinomuoju, sukūrusiu patį hermetiškiausią kino pasaulį, nors jo filmai išnešioti po gabalėlį ir jų citatų galima rasti kiekviename žemyne.

Tačiau nepraleiskite progos ir pamatyti vieną ankstyviausiųjų ir retai rodomų "poetinio realizmo" klasikų Marcelio Carné filmų. 1936 m. sukurta "Juokinga drama" yra pirmasis filmas, kurį kartu kūrė Carné ir scenaristas Jacques’as Prévert’as. Istorikai teigia, kad britiškoji filmo scenerija yra scenaristo nuopelnas, tačiau esą būtent Carné parodė Viktorijos laikų Londoną siurrealistinio grotesko stiliumi. Remdamasis britų rašytojo J. Storer-Cloustono knyga "Jo pirmoji auka", Prevert’as sukūrė puikią keistų ir juokingų personažų galeriją. Jos centre – detektyvinių romanų autorius Čapelis (nepamirštamasis Michelis Simonas). Privačiame gyvenime jis yra visiška vidutinybė ponas Molino ir būtent jį žmonos nužudymu apkaltina į svečius atvykęs anglų vyskupas (Louis Jouvet). Tačiau ponia Molino yra virtuvėje ir gamina pusryčius, nes tarnaitė, kuriai nebuvo sumokėtas atlyginimas, paliko šeimininkus. Tačiau tai tik dramos užuomazga, nes intriga tampa vis sudėtingesnė, kol pagaliau pasirodo ir tikras žudikas (legendinis Jeanas-Louis Barrault), žudantis mėsininkus iš beprotiškos meilės gyvūnams, ir tikrasis Čapelio romano autorius pienininkas (Jean-Pierre Aumont).

"Juokingai dramai" būdinga tai, kas ir vėlesniems bendriems Carné ir Prevert’o kūriniams, – poetiškai atskleistos subtilios gyvenimo pastabos, polinkis hipertrofuoti ir kurti nepakartojamus, unikalius personažus. Filmas nepatiko nei žiūrovams, nei kritikams, jis buvo pernelyg neįprastas, kaip ir tarsi kreivame veidrodyje parodytas Londonas. Prabėgę metai kardinaliai pakeitė visus vertinimus.

Žudikai – mėgstami kino personažai. Šią savaitę galėsime pamatyti daugybę tikrų ir netikrų pabaisų. Bruce’o Beresfordo filme "Dviguba žmogžudystė" (LTV, 2 d. 21 val.) Ashley Judd suvaidinta herojė yra nuteisiama kalėti už savo vyro nužudymą. Praleidusi šešerius metus kalėjime ji sužino, kad vyras – gyvas. Moteris išeina laisvėn, bet ją prižiūrintis policininkas įtaria, kad ji gali pabandyti iš tikrųjų nužudyti vyrą, nes įstatymas neleidžia dukart teisti už tą patį nusikaltimą.

Kito JAV kuriančio australiečio Phillipe Noyce’o filme "Kaulų kolekcionierius" (LNK, spalio 1 d. 21 val.) tada dar nelabai kam žinoma ir ne tokia papūstlūpė Angelina Jolie vaidina policininkę, kartu su Denzelo Washingtono personažu gaudančią serijinį žudiką. Šį filmą, be abejo, įkvėpė Davido Fincherio "Septyni", tad jis dar dažnai yra pavadinamas "vargšams skirtais "Septyniais".

Johno Badhamo filmo "Apsėstoji" (LTV, spalio 1 d. 23.10) sukurta remiantis tikrais įvykiais. Filmo herojė Elena (Jena Elfman) yra suimama už garsaus gydytojo persekiojimą. Ji tvirtina, kad gydytojas pažadėjo išsiskirti su žmona ir vesti ją. Gydytojui tai baigiasi tragiškai, bet juk žiūrovams bepročiai ir apsėstieji patinka. Gal todėl, kad jie išdrįsta būti savimi.

TV3 šeštadienį per pietus (spalio 1 d. 14 val.) rodo Philo Aldeno Ronbinsono "Rafinuotus vagis" (1992). Bijau, kad šis trileris, kuriame vaidina pirmo ryškumo žvaigždės Robertas Redfordas, Sidney Poitier, Benas Kingsley, neišlaikė laiko išbandymo, nes rodo sėkmingai veikiančius kompiuterių sukčius, o kaip patys gerai žinote, kompiuterių galimybės keičiasi greičiau už žmones.

Tačiau yra žmonių, kuriems 7-asis dešimtmetis dar nesibaigė, jie klausosi vis tos pačios muzikos ir dėvi tokius pat drabužius. Bobo Dolmano filmo "Pašėlusios sesutės" (TV3, 30 d. 22.30) herojės Siuzetė (Goldie Hawn) ir Vinė (Susan Sarandon) kadaise kartu dainavo vienoje garsioje Pietų Kalifornijos grupėje. 2001-aisiais Siuzetė nusprendžia aplankyti dvidešimt metų nematytą Vinę. Ji net negali įsivaizduoti, kokia padoria piliete tapo jos geriausia draugė, kuri nuo visų slepia savo audringos jaunystės nuotykius.

Kartais pagalvoju, kuo būtų tapęs maištingasis Jimas Morrisonas, jei ne ankstyva mirtis. Oliverio Stone’o tai nedomina. Filme "The Doors" (BTV, 2 d. 22 val.) jis bando įminti kitas Morrisono mįsles. "The Doors" – temperamentingas filmas, matyt, Stone’as jame kalba ne tik apie vieną įstabiausių "gėlių vaikų" dainininkų ir poetų, bet ir apie visą savo kartą. Jam puikiai padeda pagrindinį vaidmenį sukūręs Valas Kilmeris, tačiau, kaip ir kiekvienu biografiniu Stone’o filmu, ir šiuo nesinori tikėti iki galo, nes gali ne kartą pastebėti režisierių manipuliuojant faktais.

Tie, kurie domisi masinės kultūros ir kino santykiais, tikrai nepraleis "Transporterio" (TV3, 2 d. 20.45), nes filmo režisierius yra veiksmo kino ekspertas iš Honkongo Corey Yuenas, prodiuseris – Lucas Bessonas, o pagrindinis herojus – supervairuotojas, superšaulys, superboksininkas ir apskritai supervyras Frenkas, kuris užsidirba pargyvenimui būdamas autokurjeriu. Jameso Camerono "Terminatorius 2" (BTV, 30 d. 21.35) dėl savo specialiųjų efektų prisodrinto neįtikėtino ritmo reginio jau tapo klasika. Filmo esmė yra ta, kad teigiamu herojumi tapęs Terminatorius stengiasi suprasti žmones. Ak, jau tie naivūs amerikiečiai…Vienas tokių man yra ir garsiųjų erotinių filmų kūrėjas britas Adrianas Lyne’as. Šią savaitę LNK parodė jo "9^1/2 savaites". Kitą ketvirtadienį (6 d. 22.35) "Snobo kinas" pakvies į jo "Lolitą". Būdamas Stanley Kubricko ekranizuotos "Lolitos" gerbėju, nuomonę apie Lyne’o produktą pasilaikysiu sau. Jūsų dėmesiui citata iš interviu su režisieriumi: "Mano sūnus, sužinojęs, kad filmuoju "Lolitą", pasakė, kad man to reikia kaip šuniui penktos kojos. Jis buvo teisus. Maniau, kad sukursiu nuostabaus romano ekranizaciją, tačiau prasidėjus filmavimui viskas susijaukė. Maždaug tuo pat metu Amerikoje įvyko siaubinga žmogžudystė. Vienas tipas išprievartavo ir nužudė mergaitę. Rašydami apie mano filmą žurnalistai mane vadino pedofilu ir beveik prilygino tam žudikui. Tai slėgė. Montuodamas turėjau dirbti su teisininku, kuris sekė kiekvieną sceną ir sakydavo, ką reikia išmesti, o ką ne. Jis neliepė daug išmesti, bet knisosi po mano filmą, o tai buvo nemalonu." Drôle de drame.

Jūsų– Jonas Ūbis