Brėmeno muzikantų balius

1908 m. grupė prancūzų kino entuziastų nusprendė kiną paversti menu. Jie manė, kad geriausias būdas "sukilninti" nerimtą ir abejotiną kinematografą – perkelti į kino juostą garsius to meto spektaklius, kuriuose vaidino Sarah Bernhardt ir kitos teatro žvaigždės. Taip atsirado "film d’art". Šio eksperimento nauda kinui buvo didelė: visi pamatė, kad nufilmuotas spektaklis neturi nieko bendra su kino prigimtimi, o septyniasdešimtmetės teatro primadonos vaidinama šešiolikmetė Džuljeta ekrane kėlė griausmingą juoką. Teatrališkos pozos, pompastiški gestai, statiškos mizanscenos darė įspūdį miesčionims, bet tai buvo tik blogai nufilmuotas teatras, ir nieko daugiau. Praėjo beveik šimtas metų, ir "Keistuolių teatras" savo "Brėmeno muzikantais" vėl įrodė tą patį – neužtenka perkelti spektaklį į videojuostą, kad jis taptų filmu.

"Brėmeno muzikantai" pristatomas kaip muzikinis filmas. Be abejo, su muzikinio filmo tradicija šį reginį sieja minimalus siužetas apie kadaise Tarybų Lietuvoje bandžiusius padaryti muzikantų karjerą keturis ilgaplaukius jaunuolius ir jų meilę kelyje sutiktai šviesiaplaukei mūzai. Tokio siužeto funkcija – užpildyti tarpus tarp muzikinių numerių. Režisierius Vaidas Lekavičius specifiškai televizinėmis priemonėmis (pvz., Lietuvoje itin mėgstama vaizdo inkrustacija) pabandė jam suteikti filmo pavidalą. Deja, kad ir kaip judėtų vaizdeliai, nepalieka jausmas, kad žiūri kažką nepakeliamai statišką ir ilgą, nes šiame reginyje nėra jokio vidinio veiksmo, filmui būdingos dramaturgijos, tik vizualizuotų anekdotų rinkinukas – savotiška vaizdų "užkandėlė" smagiai gėrinėjančiai kompanijai. Šia prasme "Brėmeno muzikantai" primena 10-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje ir Kaune kurtus "nepriklausomus" filmus apie visokius Džonius, bananus mėgstančias Zuzanas ar Slavinskų šeimos ekranizuotą Franēoise Sagan romaną "Sveikas, liūdesy" (filmas "Atostogos"), kurie sužlugo, nes sužlugo Sovietų Sąjungos kino rinka, kuriai jie buvo skirti. Dabar situacija pasikeitė, po "Trispalvio kino" ir kitokių intensyvių lietuvių kino propagandos akcijų žiūrovai vėl ėmė ilgėtis lietuviškų filmų. Atsirado paklausa. Pasiūla, deja, vėluoja.

Pagrindinė "Brėmeno muzikantų" spalva – nostalgija. Rūstusis "Lietryčio" apžvalgininkas Rimvydas Valatka, ko gero, pasmerktų "Brėmeno muzikantų" kūrėjų prisirišimą prie sovietinių simbolių ir visokių eitynių bei kitokių totalitarinio gyvenimo būdo atributų ir įžvelgtų pasąmoningą imperijos ilgesį. Nuo pat pirmų kadrų "Brėmeno muzikantų" žiūrovus užgriūva didžiulė sovietinės kronikos banga – paradai, pionieriai, Lenino paminklas Lukiškių aikštėje. Visai tai pateikiama taip pat lėkštai, kaip ir "tarybinių pieniškų" dešrelių pakuotė. Tik paskui atrieda antroji banga – muzikinis miksas iš sovietinių animacinių filmų ir vakarietiškų "uždraustų" grupių bei visais laikais popsinės lietuvių estrados. Be abejo, "Brėmeno muzikantų" nostalgija siejasi ne su asmenišku kūjo ir pjautuvo ar draugo Griškevičiaus pasiilgimu, bet su laikais, kai jie visi buvo jauni. Be to, pasinaudojus sovietine atributika, iš pirmo žvilgsnio labai lengva sukurti autentišką atmosferą. Tačiau "Brėmeno muzikantuose" atributikos akivaizdžiai per daug, pavyzdžiui, grupių "ringo", kur susipažįsta visi keturi muzikantai, epizode Lenino atvaizdų prigrūsta scena tik dar labiau pabrėžia visko, kas vyksta prieš žiūrovo akis, dirbtinumą. Apskritai, tai, kad "Brėmeno muzikantai" skęsta totaliame falše – didelis ir dailininko "nuopelnas", nes akivaizdžiai sintetiniai perukai, šaržuoti kostiumai bei pabrėžtinai teatrališka vaidyba, gestai ir mimika, ypač kai kreipiamasi tiesiai į žiūrovą , tik dar labiau paryškina viso reginio dirbtinumą. Regis, kūrėjai manė, kad kuo dažniau kartos žodį "chalva", tuo saldžiau bus žiūrovui. Nieko panašaus. Net "lietumi" dirbtinai subraižyti neva seni ir aptrinti kadrai tos senų laikų iliuzijos nesukuria. Suprantu, kad omenyje pirmiausia turėti sąlygiškumas ir ironija, bet jų ekrane paprasčiausiai neliko, nes kino stilizavimas – kitos prigimties ir, matyt, nelabai derinasi su sunkiasvorėmis "Keistuolių teatro" banalybėmis. Tų banalybių "Brėmeno muzikantuose" tiek daug, kad pradedi abejoti ne tik kūrėjų skoniu, bet ir savikritikos jausmu. (Beje, po peržiūros įvykusi spaudos konferencija tik patvirtino įtarimą, kad "keistuoliai" linkę sutapatinti elementarų buitinį maivymąsi ir vaidybą.) Ar po "Dviračių žinių" Larisos gali būti kas nors banaliau už "Brėmeno muzikantų" Larisą (suprask – ta pati, tik jaunystėje), komiškai darkančią lietuvių kalbą? Ar gali būti kas nors banaliau už neva lenkiškai, t.y. "tuteišų" dialektu, kalbantį "Brėmeno muzikantų" vadybininką? Pasirodo, gali. Įrodymas – "Brėmeno muzikantų" vaizdo klipai. Tokios beskonybės jau seniai neteko matyti. Tik nereikia aiškinti, kad kritikė nesuprato paslėptos šio kičo prasmės. Jos nėra. Stilizuotas kičas – aukštoji kino lyga. "Brėmeno muzikantų" kūrėjai, deja, vis dar žaidžia mėgėjų lygoje.

Būtent tai ir yra esmė. Paskutiniai lietuvių kino "eksperimentai" išryškino skaudžią tiesą. Kol profesionalai laukia ir nepasidalija tų menkų kino gamybai skiriamų pinigų, atsiradusį lietuvių kino poreikį tenkina mėgėjai, kurie puikiai išmano liaudies skonį. Todėl, žinant lietuvių kino situaciją, galima net neabejoti, kad kino "Balių" tik daugės.