Meistriškumo liudijimas

Williamo Shakespeare’o drama "Venecijos pirklys" statoma retai, kurį laiką ji net buvo kaltinama antisemitizmu. Iš tikrųjų, kaip ir kiekvienoje genialiojo dramaturgo pjesėje, ir čia glūdi daugybė net pačių kraštutinių interpretavimo galimybių – pakanka prisiminti Jono Vaitkaus pastatymą, kuriame beveik visi dramos herojai tapo homoseksualinio farso dalyviais. Britų režisieriaus Michaelo Radfordo "Venecijos pirkliui" ("The Merchant of Venice", JAV, Italija, Liuksemburgas, D. Britanija, 2004), man regis, kaip tik ir pristigo drąsos interpretuoti. Siekdamas išvengti aštrių užuominų, režisierius daug dėmesio skiria istoriniam anturažui, prabangiems interjerams ir kostiumams, įspūdingiems miglos gaubiamos Venecijos vaizdams ir žydo lupikautojo Šeiloko, kurį vaidina Alas Pacino, tragedijai. Filmas prasideda pastaba, kurioje aptariama sunki žydų padėtis XVI a. Venecijoje – jie negalėjo turėti nuosavybės, privalėjo gyventi gete ir viešumoje dėvėti raudonas kepures. Kad pagrindinis Šeiloko ir pirklio Antonijo (Jeremy Ironsas pabrėžia savo herojaus egzistencinį liūdesį) konfliktas būtų dar aiškesnis, pirmuosiuose filmo kadruose matome Antonijų, spjaunantį į žydą Šeiloką. Jų tragedijos paunksmėje vyksta komiški (ir ne visai) qui pro quo, kurie ir susiję su pagrindiniu konfliktu, nes norėdamas išgelbėti savo artimą draugą Basanijų (Joseph Fiennes), Antonijas užstato turtą Šeilokui. Kol skolose atsidūręs Basanijas užkariauja turtingosios Porcijos (Lynn Collins) širdį ir ranką (ir taip išgelbsti savo padėtį visuomenėje), kol Šeiloko dukra pabėga su netikėliu krikščioniu, Antonijo verslas žlunga ir jis pats atsiduria Šeiloko valioje. Auka ir budelis tarsi susikeičia vietomis.

Michaelas Radfordas išgarsėjo dviem labai skirtingais filmais – George’o Orwello romano "1984" ekranizacija ir "Oskaru" apdovanotu "Paštininku" – pasakojimu apie užkampin ištremto poeto ir paprasto paštininko draugystę. Debiutavęs kaip dokumentininkas, Radfordas labai gerai jaučia laiko ir erdvės "faktūrą", jis pasižymi ir savybe netrukdyti aktoriams. "Venecijos pirklyje" Radfordas kruopščiai kuria mizanscenas, kuriose puikiai jaučiasi patyrę aktoriai, kantriai leidžia jauniems ir beveik nematytiems aktoriams improvizuoti savuosius šimtametėmis tradicijomis "apaugusius" personažus, o operatoriui Benoīt Delhomme’ui grožėtis epochos prabanga ir niūriais Venecijos peizažais bei iškalbinga spalvine gama. Todėl filmo veiksmas ir ritmas kartais ima strigti, ypač Porcijos rūmų scenose, atsiranda nereikšmingų epizodų, kuriuos visiškai užpildo įspūdinga Jocelyn Pork muzika.

Visa tai griauna šitoje Shekspeare’o dramoje itin ryškų dviprasmiškumą: iš esmės kiekvienas jos herojus yra moraliai dviprasmiškas, visi (išskyrus Šeiloką ir Antonijų) nuolat apsimetinėja, meluoja, provokuoja vieni kitus, bet galiausiai su tuo susitaiko, kaip kad Porcija, kuri išprovokuoja mylimąjį išsižadėti žiedo ir meluoti, bet galiausiai jam viską atleidžia. Atleidimo ir tiesos bei teisybės triumfo dviprasmiškumas – labai šiuolaikiška tema, tačiau, regis, Radfordas ir Pacino kėlė sau kitokius tikslus. Visas filmo patosas sukoncentruotas į Šeiloką, nes Alas Pacino vaidina taip, kad užmiršti kruopščiai kuriamą istorinį anturažą, kuris "užgriozdina" kadrus (kita vertus, tai sukuria gana klaustrofobišką filmo atmosferą). Pacino vaidina įžeistą žmogiškumą, pamintą tėvo meilę, kenčiantį teisingumo jausmą. Jis atskleidžia kiekvieno savo personažo išgyvenamo jausmo niuansą, kiekvieną jo atspalvį, išryškina kiekvieną patiriamą likimo smūgį. Žiūrint į Pacino Šeiloką gali suprasti visus garsiojo "metodo" privalumus ir trūkumus. Realistiška, ties natūralizmo riba amerikiečių aktorių vaidyba – viena didžiausių amerikiečių kino vertybių. Pacino Šeilokas – geriausias įrodymas, nors man pasirodė, kad personažui šiek tiek pristigo sąlygiškumo ir universalumo. Todėl kartais Pacino lyg ir pasijunta savotišku filmo svetimkūniu, nes jo aistrą vaidinti užgožia filmo kūrėjų noras sukimšti į filmą viską, ką jie moka ir gali. "Venecijos pirklys" aiškiai suskyla į scenas su Pacino ir scenas be jo. Tačiau ten, kur pasirodo Pacino, filmas verčia žiūrovą užimti savo poziciją. Tai itin ryšku kulminacinėje teismo scenoje, kur akimirksnį triumfavęs Šeilokas galiausiai praranda visiškai viską. Jis lieka vienas, nugalėtas, pasmerktas, pažemintas. Pacino žvilgsnis paskutinėse filmo scenose atskleidžia visą sudėtingo ir dviprasmiško personažo tragizmą. Ko gero, būtent tokio žmogaus esmės suvokimo ir siekė genialusis dramaturgas.

Živilė Pipinytė