Kinas

Kristinos Inčiūraitės videoprograma "Scenos 2002-2005"

anonsai

iliustracija
"Senmergės"

Spalio 6 d. 20 val. "Skalvijos" kino centre bus parodyta Kristinos Inčiūraitės videoprograma "Scenos 2002-2005". Keturiasdešimties minučių programą sudaro 2002-2005 m. sukurti videofilmai "Repeticija", "Senmergės", "Laisvalaikis", "Tvarka", "Uždarymas", "Žlugimas", "Ugnis".

Kristina Inčiūraitė (g. 1974) gyvena ir dirba Vilniuje. Ji aktyviai dalyvauja šiuolaikinio meno projektuose Lietuvoje ir užsienyje: šias metais savo kūrybą menininkė pristatė IX Baltijos tarptautinio meno trienalėje (ŠMC Vilniuje), "Schleicher Lange" galerijoje Paryžiuje ir Antje Wachs galerijoje Berlyne. Pernai Kristina Inčiūraitė surengė personalines parodas "IASPIS" galerijoje Stokholme ir "IBID. Projektų" galerijoje Vilniuje. Nuo 1999 m. menininkė dalyvavo Stokholmo "Moderna Museet", Miuncheno "Kunstverein", "Chapter" meno galerijoje Kardife, "Rooseum" Malmėje ir kt. surengtose grupinėse parodose.

Videofilmuose rodomos ištuštėjusios, nykstančios kadaise buvusios viešosios populiarios erdvės. Tai įvairios scenos, kuriose pasigirsta dabar gyvenančių moterų balsai, sudrumsčiantys statiškus vaizdus, pripildantys juos gyvybės.

Videofilme "Repeticija" (2002, 9 min.) rodoma tuščia, bet pripildyta garsų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scena. Lyg iš užkulisių sklindantis "Liepaičių" choro dainavimas primena ankstesnius laikus, kai šis merginų choras Lietuvoje buvo itin populiarus. Vis dar tebegyvuojantis choras intensyviai koncertuoja, tačiau išskirtinio dėmesio nebeliko. Per repeticijos pertrauką užfiksuotas jaunųjų chorisčių pokalbis atskleidžia intuityvų reprodukcijos troškimą. Kitas videofilmo akcentas – griežta chorvedė. Jos skatinimas siekti kuo geresnės dainavimo kokybės metaforiškai galėtų būti suvokiamas kaip pastanga parengti merginas brandai, moteriškumui.

Videofilmo "Laisvalaikis" (2003, 5 min.) veiksmas nukelia į Visaginą, jauniausią Lietuvos miestą, pradėtą statyti 1975 m. Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams. Repetuojančio jaunimo choro dainų skambesys pasklinda po tuščią Visagino kultūros namų sceną. Dabar atominę elektrinę planuojama uždaryti. Miestas tikriausiai ištuštės taip pat greitai, kaip kažkada buvo užpildytas. Tuščia kultūros rūmų scena – tarsi šmėkščiojančios ateities vaizdinys.

"Senmergės" (2003, 4 min.) buvo filmuojamos Vilniaus specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose, kuriuose gyvena ir mokosi elgesio problemų turinčios paauglės. Mokslo metų pabaigai merginos surengė vaidinimą, kurio linksmiausia dalis buvo skirta "senmergių" pasirodymui. Paties pasirodymo filme nematyti – jis pateiktas pasitelkus tik kelias detales: nekokybišką lietuviškos estradinės dainos apie meilę įrašą, "senmergių" vaidinimo ketureilį, slaviškai apsirengusios, senutę primenančios jaunos "senmergės" nugarą.

Videofilme "Tvarka" (2004, 6 min.) galima išgirsti dviejų jaunų policininkių pasakojimą apie jų darbą Vilniaus viešojoje policijoje. Nepriekaištingo fizinio ir psichologinio pasirengimo reikalaujanti profesija nėra lengva – policininkės jautriai prabyla apie savo darbo patirtį. Finalinė šaudyklos scena primena ištuštėjusią teatro sceną, kurioje buvo vaidinamas spektaklis. Tai aliuzija į nuovargį ir liūdesį, kuris kartais apima policininkes po sunkios darbo dienos.

Videofilmas "Uždarymas" (2004, 6 min.) pasakoja apie "Gintaro" viešbutį, uždarytą 2002 metais. Kažkada tai buvo vienas prabangiausių Vilniaus viešbučių ir restoranų. Dabar jis atnaujintas, pakeistas pavadinimas. Dingo senoji viešbučio aura. Visa, kas dar liko nepakeista, – "Gintaro" užrašo kontūrai ant namo stogo ir manieringai dekoruota restorano scena. Šie "Gintaro" viešbučio atributai įamžinti videofilme, kuris panardina į nostalgiškus prisiminimus; grupės "Bobų vasara" narė ir restorano barmenė dalijasi prisiminimais apie uždarymo vakarėlį, užmarštin nusinešusį prabangą ir šurmulį.

Videofilmas "Žlugimas" (2005, 4 min.) prasideda trumpu pasakojimu apie "Ozo" videoteką. Jos darbuotoja pasakoja apie seniausią videoteką Lietuvoje, mini blogėjančią vaizdajuosčių kokybę. Archyvas naujomis vaizdajuostėmis nepasipildo, tad jam pranašaujama tokia pat liūdna ateitis kaip ir anksčiau labai populiariai "Ozo" kino salei. Šioji vis dar funkcionuoja, tačiau kaimynystėje esanti "Siemens" arena ir naujas kino teatras užgožia nedidelę kino salę. Į videofilmą įterpti iš videotekos išsinuomoto nekokybiško, rusiškai įgarsinto filmo "Romos imperijos žlugimas" pagrindinės herojės (Sophia Loren) sakomo monologo fragmentai brėžia paralelę tarp Romos imperijos griūties ir senosios Lietuvos kino teatrų imperijos saulėlydžio.

Ištuštėjusi Šiaulių parko vasaros estrada užfiksuota videofilme "Ugnis" (2005, 5 min. 30 sek.). Anksčiau šią vietą mėgo jaunimas. Kalbinamos Šiaulių moksleivės gana pesimistiškai vertina kultūrines iniciatyvas, kalba apie snaudžiantį miesto gyvenimą. Jų liūdnokas mintis pertraukia triukšmas iš ugniagesių šventei skirto koncerto, kasmet vykstančio Šiaulių parko vasaros estradoje. Pasak šiauliečių, šis koncertas bene vienintelis likęs populiarus miesto renginys po atviru dangumi.

Prieš videofilmų peržiūrą bus pristatytas videoprogramos katalogas.

"Skalvijos" inf.