Įvairiaspalvė moteriškumo sklaida

Ekspozicijos fragmentas

Baigiantis vasarai grafikė Nijolė Vilutienė-Ingvi "Dalios" galerijoje kviečia reflektuoti žiedo-gėlės-moters gyvenimą. Juk žiedai – tai lyg gėlės, o gal ir moters gyvenimo kulminacija, jungianti gyvasties grožį ir trapumą. Parodos moto autorė pasitelkia dvi skirtingas ištraukas iš "Gėlių enciklopedijos": pirmoji byloja apie estetinę erotišką žiedų prasmę ("Gėlėmis paprastai vadinami gražiai žydintys arba puošnius lapus turintys augalai, o žiedai yra augalo dauginimosi organas"), antroji – apie gyvenimo brandą, prasmę ("Konfucijus kalbėjo: daug kas sudygsta, užauga, bet nepražysta. Daug kas žydi, bet neduoda vaisių"). Žiedas – vaisiaus užuomazga, o gėlės trajektorija cikliška. Šios prasmės tarsi atskleidžia ir paaiškina parodos visumą – raiškos ir nuotaikų įvairovę.

Parodos temą ir spontanišką "vasarišką" kompoziciją (kai, autorės žodžiais, vasara labiau išblaško, žiema sutelkia) inspiravo ir kūrybinė stažuotė Anglijoje, po kurios autorė jaučiasi išsilaisvinusi nuo tragiško gyvenimo supratimo, slogių nuotaikų. Ir iš tiesų – naujausiuose darbuose juodarūbė melancholija užleidžia krėslą šviesioms spalvoms, švelniam it Eolo dvelksmas ochros, purpuro prisilietimui.

Parodoje pristatomi kelių dešimtmečių darbai, kontrastuojantys formos raiška, technikomis ir nuotaikomis. Ankstyviausi (1982 m. ciklas "Naktyje", kt.) išsiskiria tamsiais sausos adatos dygsniais, jautriu šviesos ir šešėlių žaismu. Tobulai kompoziciškai dera mėnulio šviesa ir moters kūno baltumas. Tamsiais tonais, slogia nuotaika šie estampai primena ekspresionistų K. Kollwitz, E. Muncho kūrybą.

Vėlesniuose, 10 deš. pabaigoje sukurtuose darbuose atsiranda daugiau spalvų (ypač rusvų, rausvų) ir judesio, linijos lengvumo, spontaniškumo, žaismingumo; laisviau eksperimentuojama su medžiaga ir technika (sausa adata derinama su tapyba akrilu, koliažu).

Pagrindinė Nijolės kūrybos tema ir objektas – moteris. Autorė dažniausiai pasitelkia nuogos moters kūną, dėmesį sutelkia į kūno kalbą – judesį. Tai, pasak autorės, tam tikras ženklas, simbolis, perteikiąs rūpimą temą. Skleidžiasi patirtinė fenomenologiška tikrovės traktuotė.

Estampuose kalba ne pati moteris (jos lyg nebylios, dažnai nusisukusios), bet judesys. Labai dažnas susigūžusios, lyg kančios prislėgtos moters motyvas ("Ecce homo", 1995). Moters situacijos refleksiją dar labiau pagilina ir užaštrina estampo dalijimas į kelias savarankiškas erdves (plg. ciklą "Ecce homo", kur vienoje dalyje tuštumoje gūžiasi moteris, kitoje – skeldėjantį kiautą primenanti figūra, o kitame ciklo variante ši figūra dar labiau suabstraktinama ir primena sieną ar nugarą). Šie estampai tarsi atskleidžia dvejopą moters situaciją: ir jos dramatizmą, ir nuolatinę ciklišką gyvenimo kaitą.

Nijolei rūpi visapusiškai reflektuoti moters būtį. Dalyje estampų tiesiogiai (dažnas besilaukiančios moters motyvas, plg. "Laukimas", 1997) ir netiesiogiai (organiškos ovalo, apskritimo formos) reflektuojama motinystė. Ypač dažnas ovalo, "sunerto" iš daugybės linijų, vaizdinys, simbolizuojantis pradžią, gimties, nenutrūkstančio gyvenimo, gyvybės ciklą. Estampo erdvę tarsi gaubia paslaptis: ovalo centre žiojėja ertmė, pro kurią išsiveržia šviesa. Mišrios technikos estampo ("Prisilietimas", 2005) erdvę formuoja juodos ovalo, kurio centre – it gimdoje susigūžusi rausva žmogaus figūra, štrichų gijos. Ovalo erdvę lyg šešėlis pratęsia, keičia ir "įelektrina" rausvos akrilo dėmės.Visą estampo erdvę per centrą perrėžia juoda linija, besitęsianti ant sienos. Tai – lyg pastanga pratęsti laiką, gyvybę, gyvenimą.

Apskritai autorė daug dėmesio skiria linijai: ji daugiausia dirba sausos adatos technika, kur ypač svarbūs linijos, "kurią turi jausti ir kuriai ruošiamasi ilgai", niuansai.

Nijolės darbai dažnai balansuoja tarp abstrakcijos ir figūros. Tačiau abstrakcija šiuo atveju – patirties gyvenimo tikrovę pridengiąs šydas, intriguojąs paslaptimi ir atveriąs plačią interpretacijų erdvę. Mišrios technikos (lino raižinys, koliažas, pieštukai, monotipija) darbo "Moteris" (2002) kompoziciją iš pirmo žvilgsnio formuoja abstrakčių formų – keturių juodų kvadratėlių ir ovalo centre – derinys, primenąs kryžių, o gal gėlę. Tai ir lyg savotiška "įrėminančio" vyriško (kvadratas) ir vitališko, "laužančio ribas" moteriško (ovalas) prado sankirta. Kvadratėlius pratęsti, jungti su ovalu ir savaip "išjudinti" bando besidraikančias drobės atplaišas primeną atspaudai, koliažo dygsniai.

Vėliausi – 2004–2005 m. sukurti mišrios technikos darbai, būtent "Žiedo" ciklas, – išsiskiria ypač lengvu judesiu, štricho spontaniškumu ir ekspresyvumu, spalvų gaivumu bei kompoziciniu vientisumu ir žaismingumu (organiškas rausvažiedes ir gelsvažiedes formas, kurioms naudojamas tas pats atspaudas, savaip sujungia sausa adata raižytas baltai juodas žiedas, kurio kotas driekiasi visa siena). Žiedo linija – judesio "trajektorija" – itin dinamiška, gyvastinga. Subtiliai dera sausos adatos dygsniai ir gelsvos, rusvos akrilo dėmės. Raudona spalva taip pat dviprasmiška: tai gyvenimo, gyvybės intensyvumo, aistros ir kančios spalva.

Parodos visumą paįvairina rytietiškos tematikos ar dvasios estampai ("Poilsis", 1997; "Pajūryje", 1997; "Madona su žiedu", 2005), kur ypač svarbus tampa dekoras, dėmesys smulkioms detalėms. Parodos erdvę "pagyvina" mažytės, diskelio ovale išraižytos budistiškos moterų figūrėlės, žaismingai susijusios su ant tokių pačių diskelių ovalų atspaustais "europietiškais" lakoniškais nuogos moters siluetais.

Nijolei kaip stilistinis principas svarbus spontaniškumas, nebaigtumas. Grafikė nepaneigia nuomonės, kad siekiant kūrybinės brandos tam tikras blaškymasis yra būtinas. Beje, ir piešiniai, kuriuos (daugiausia iš natūros) Nijolė ypač mėgsta, teikia spontaniškumo kūrybai, tarsi išlaisvina nuo išankstinių nuostatų.

Nijolės estampuose žiedlapis po žiedlapio skleidžiasi išgyventa, egzistenciškai tikra realybė. Kūryba apima plačią moteriškumo raiškos skalę: laukimą ir pilnatvę, vitališkumą ir būties tragizmą, dinamiką ir rezignaciją, gelmę ir nerūpestingą žaismę. Sunkoka pasakyti, kuris principas nugali. Darbai žavi įtaiga, jautrumu.

Norisi baigti Nijolės žodžiais, kad kūryba, kaip ir žmogaus gyvenimas – nuolatinė kaita, judėjimas, tad svarbu nesustoti.