Dailė

Savaitė su fotografija

Iš fotografų seminaro Nidoje sugrįžus

Skirmantas Valiulis

iliustracija
Aleksandras Ostašenkovas. "Diena po nakties". 1998 m.

Fotografai šiemet Nidoje "Zundą" iškeitė į "Urbo kalną", bet suvažiavo taip gausiai, kad dažnai netilpdavo ir naujoje Konferencijų salėje. Praretėdavo tik vėlų vakarą, kai buvo rodomi filmai, dažnai turintys vieną temą – žmogaus identifikacija ("Žmogus be praeities", "Žmogus, kurio nebuvo", "Sugrįžimas", "Requiem svajonėms" ir kt.). Pasižiūrėjome ir į žmogų šalia mūsų – fotografą Rimantą Vikšraitį iš Kudirkos Naumiesčio Algimanto Maceinos filme "Šalia jūsų". Buvo juokinga ir skaudu. Pats Rimantas rodė naujų darbų, pasakojo, kad dar šiemet išeis naujas jo katalogas, o kol kas džiaugėsi, kad pateko į vokiečių erotikos metraštį ("Das Jahrbuch der Erotik XIX", 2004), kuriame yra visko – beletristikos, kritikos ir daug fotografijų bei piešinių, tarp kurių R. Vikšraičio šelmiški fotoaktai atrodo vieni geriausių.

Kartą per metus vykstančiame tarptautiniame fotografų seminare ir svečiai, ir savi parodė visko. Latvis Valdis Braunas atsivežė naują fotografijų knygą apie vestuves, tarsi norėdamas priminti, kad panašų leidinį kaunietis Jonas Daniūnas jau yra suprojektavęs prieš porą metų. Senokai bebuvę seminare baltarusiai šiemet atvažiavo su žinia, kad Minske įsteigtas puikus fotografijos muziejus, išleista knyga apie Janą Bulhaką, kurioje ne be pagrindo įrodinėjama, kad garsusis fotomenininkas priklauso ir Baltarusijai. Čekai rodė 200 psl. knygą "Aktas čekų fotografijoje", joje yra ir vienas dagerotipas iš XIX a. vidurio. Mes su Stasiu Žvirgždu tyrinėdami Lietuvos fotoakto istoriją dar taip toli nenuėjome, bet pavyko atkapstyti ir nežinomų dalykų. Jau yra pasiūlymų parengti ir lietuviškų fotoaktų knygą.

Lenkai iš Bielsko-Bialos Ineza ir Andrzejus Baratos rodė 8–9-ojo dešimtmečio lenkų socialinę fotografiją ir sakė, kad išeis solidus fotoalbumas, užfiksuosiantis viską, kas buvo kritiškai fotografuojama vadinamaisiais "brandaus socializmo" metais. Praverstų tokia knyga ir Lietuvoje, nes "Atsisveikinimas su XX amžiumi" visgi daugiausia dėmesio skyrė fotografijos meniniams bruožams. Fotografijos teoretikė Agnė Narušytė (jai paplota ir už sėkmingą daktaro disertacijos apsigynimą šią vasarą), be pasakojimo apie Arlio (Prancūzija) fotografijos festivalio naujienas, parodė ir knygą iš Anglijos, Sautherlando universiteto, kur įkurtas tarptautinis fotografijos tyrimų centras, pernai nagrinėjęs temą "Keliaujantys darbininkai". Šiemet ruošia knygą apie darbą, kuris nematomas, nes sėdi prie kompiuterio ir nežinai, koks bus rezultatas (projekte dalyvauja ir mūsiškis Artūras Valiauga). Sovietiniais metais buvo rengiamos fotoparodos ir konkursai apie darbą ir darbininkus, bet buvo ir užsakymų vadinamosioms "garbės lentoms". Nepriklausomybės metais viską ideologiškai sukritikavome, bet tema, pasirodo, vėl aktuali visam pasauliui ir Lietuvai. Pirmoji tarptautinė socialinės fotografijos paroda Vilniuje 2000-aisiais, deja, ir liko pirmąja.

O Arlio festivalyje lietuviai nebe naujokai, nors šiemet nieko ir neparodė. Aleksandras Macijauskas atminčiai atgaivinti išsitraukė storoką žinyną – "Arlio 30-mečio kroniką" ("Avoir 30 ans, chroniques arlésiennes", 1999). Prieš kelerius metus kaunietis Mindaugas Kavaliauskas lygino Arlio ir Nidos patirtį, siūlė kai ką iš prancūzų perimti. Bet Nida liko Nida ir 28-ajame fotografų seminare, o visas Arlio naujoves šio festivalio naujokė A. Narušytė sklandžiai suguldė į kelias linijas: 1) fotografijos ribų tyrinėjimas ir aktualumas; 2) portretas kaip fikcija; 3) subjektyvioji dokumentika; 4) fiktyvių naratyvų kūrimas, pavyzdžiui, remiantis pasaka apie Raudonkepurę; 5) retrospektyvos. Iš pastarųjų labai sudomino čeko Miroslavo Tichy slaptas pasidairymas į moteris socializmo metais (R. Vikšraitis pasigyrė, kad turi 10 valandų nufilmuotos plikutėlio kaimo kronikos) ir penkių pasaulinių parodų Paryžiuje XIX a. fotokronika. 1900 m. su nemažu pluoštu fotografijų ten pasirodė ir Lietuva, ir tą jos pasirodymą ketinama artimiausiu metu vėl priminti Lietuvoje. Tai leis pagilinti Lietuvos fotografijos istoriją.

Kad visą laiką yra į ką gilintis, įrodė ir Margaritos Matulytės jautrus pranešimas-esė "4 fantasmagorijos" – apie prieškarinės Lietuvos fotografą, fotografijos vadovėlio "Fotografuoti gali kiekvienas" autorių Kazį Laucių, sovietų areštuotą prieš pat karą ir sušaudytą Sverdlovske 1942-aisiais.

Į labai gilią atminties duobę leidosi ir šiaulietis Aleksandras Ostašenkovas, seminare pristatydamas S. Jokužio leidyklos Klaipėdoje puikiai atspausdintą meninės fotografijos albumą "Kitas krantas". Ilgai tylėję šiauliečiai pagaliau pasirodė su autorine knyga, kuri tikrai pateks tarp geriausių šio šimtmečio pradžios fotoleidinių ir verta premijų. A. Ostašenkovas bei Regina Šulskytė sukėlė diskusijas seminare ir parodę naujausias fotografijas. Greta jų galima pastatyti tik Eglę Mėlinauskienę su fotografijomis iš vienuolių gyvenimo ir Ramūno Danisevičiaus fotožurnalistiką. Jaunimas rodė daug, bet daugiausia studentiškus darbus iš KTU ir Vilniaus statybos ir dizaino kolegijos. Maloniai nustebino šešiolikmetė Ieva Kubiliūtė iš Kauno studijos "Kadras", skaitmenine kamera nufotografavusi labai spalvingą miesto nuotaiką ir tuo nušluosčiusi nosį vyrams, kažkodėl manantiems, kad skaitmeninė technika – mirtis meninei fotografijai.

Apie tai, kas toliau, mezgė kalbą fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus ir teoretikai Vytautas Michelkevičius, Virginijus Kinčinaitis, Tanas Aikas (Suomija). Praktikams labiau širdį skauda dėl jų nuotraukų likimo, o teoretikai ateitin žvelgia su optimizmu, bet atsisako požiūrio, kad tik kaip menas fotografija gali būti labai įdomi ir aktuali šių dienų kultūrai. Apskritai fotografijos teorija, istorija ir kritika auga kaip ant mielių, jaunimas siekia mokslo, stažuojasi užsienyje, imasi kuratorių vaidmens. Galbūt tai šansas, kad ateityje neišseks ir kūrybiniai Lietuvos fotografijos šaltiniai.

Panašiu keliu eina ir kitos Rytų Europos šalys, tik ten mokymosi tempai dar intensyvesni. Prof. Vladimiras Birgusas iš Čekijos, iš Opavos meno instituto prie Silezijos universtiteto, ne tik vaizdžiai papasakojo apie čekų fotografijos istoriją, bet ir apie fotografijos dėstymą Opavoje. Sakė, kad šiuo metu fotografai gali įgyti universitetinį išsilavinimą net šešiose vietose. Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Mariuszas Wiederyńskis atsakė į gausius klausimus apie pustrečių metų fotografijos mokyklą prie sąjungos, kuri neduoda diplomų, bet suteikia galimybę kūrybiškai augti ir įstoti į fotomenininkų gretas. Krzysztofas Gierałtowskis sužavėjo ironiškais pasakojimais apie savo portretus ir portretuojamuosius.

Lietuvoje fotografija bent kaip pažintinis kursas dėstoma visuose pagrindiniuose mūsų universitetuose. Galėtų būti daugiau privačių mokyklų ir kursų, kuriuose mūsų fotografijos meistrai perteiktų savo patirtį. Seminaras Nidoje yra daugiau dvasios atgaiva ir fotografų bičiulystė, negu nuoseklios fotografijos studijos. Bet be jo sunku būtų aprėpti, kas dedasi su fotografija Lietuvoje ir pasaulyje.