Dailė

Atsitikimai

Andriaus Zakarausko tapyba Šv. Jono gatvės galerijoje

Evaldas Dirgėla

iliustracija
Andrius Zakarauskas. "Mergina, kuri nori mylėti (iš trečio aukšto)"

Šv. Jono g. galerija tęsia projektą "Naujas 2005". Čia savo naujausius, niekur kitur dar neeksponuotus darbus jau pristatė keliolika įvairių sričių kūrėjų. Dabar šioje galerijoje galima pamatyti jauno tapytojo Andriaus Zakarausko paveikslus. "Atsitikimai. Noriu, jog būtum laiminga (Joličiu)" – taip autorius pavadino savo parodą, gal net labiau nei kitos, iki šiol čia matytos, alsuojančią naujumu. Tai nėra naujumas, pretenduojantis lemtingai paveikti globalią meno raidos procesų kryptį, tačiau pačios galerijos angažavimasis pristatyti publikai "šviežias" Lietuvos dailės pasaulio personalijas ir nematytus kūrinius šiuo atveju neabejotinai pateisintas. A. Zakarauskas tapybą studijavo VDA, tačiau ieškoti dėstytojų, formavusių jaunąjį autorių, įtakų ženklų nebūtų prasminga, nes jo kūriniams būdinga iš tiesų savarankiška, savita tapybinė plastika (A. Zakarauskas taip pat lipdo nedideles žmonių ir gyvulių figūrėles iš spalvoto plastilino). Ši paroda – jau antroji šiais metais (pirmoji – "Kliovas"). Turinio ir formos lygmenys A. Zakarausko tapybos darbuose yra susieti keistais ir komplikuotais ryšiais. Viena vertus – prislopintas koloritas, pamėgta pilka, kurią būtų galima palyginti su vidutinio lietuvio plaukų spalva, tokia rusvai žalsva (norėdami galėtumėte pavadinti ją ir šlapio asfalto spalva) ir neskubri tapysena, nuosekliai klojamas dažas sutampa ir antrina vaizduojamų figūrų frontaliai statikai. Antra vertus, paveikslų pavadinimai yra kupini audringo ir intensyvaus veiksmo, kuris yra numanomas arba jau pasibaigęs. "…tikriausiai anksčiau ar vėliau jie trenks vienas kitam antausį", "mergina, kuri nori mylėti (iš trečio aukšto)", "…ti dik ti dik ti dik…", "laukiančioji"… Šis, tegu vien nujaučiamas, turinio dinamizmo ir pačios tapybos manieros bei santūraus kolorito kontrastas kuria specifinę, vien tik šiems darbams būdingą dramatinę įtampą, dėl kurios jų nesupainiosi su jokiais kitais. A. Zakarausko paveikslų erdvė nėra empirinė – ji spekuliatyvi, o jų herojai veikia jau aptartos spalvų skalės fonų apsupti, joje įkalinti, jos slegiami. Tačiau žiūrint į juos nepalieka jausmas, kad ši erdvė tuos personažus tarytum saugo. Tai nebūtų niekuo ypatinga, juk ir W. Disney’aus animacijos veikėjų erdvės – taip pat sąlygiškos, abstrakčios tarsi amžinybė. Tačiau A. Zakarauskas, pasinaudodamas tuo sąlygiškumu, pradeda įdomų žaidimą: jo "mergina, kuri nori..." stovi oriai dėvėdama maudymosi kostiumėlį balkone, kuris tėra kompoziciškai būtina toninė ir spalvinė dėmė, sienos, kuri tėra paveikslo drobės laukas, fone, langų, kurie tėra suprematistinių K. Malevičiaus kompozicijų erdvėse plevenančių stačiakampių citatos, fone. Jos balkoną autorius įkurdina pasaulinės dailės istorijos trečiajame aukšte – grakštus kaip pati jaunystė metaforos šuolis. Istorija tęsiasi.