Savaip perteikta tradicija

Vilmanto Adamonio skulptūra

Vilmanto Adamonio skulptūros darbai, eksponuojami Lietuvos dailininkų sąjungos Šv. Jono gatvės galerijoje, – iš tų, kuriuos verta ir išvysti, ir turėti, ypač jei gyvenimo problemos dar galutinai nenukamavo ir norisi pozityvių emocijų.

Parodoje pristatomos per paskutinius penkerius metus sukurtos kamerinės medžio skulptūros – tai savitą kelią suradusio, žaismingo, mėgstančio dekoratyvią, ryškią formą kūrėjo meninių interesų atspindžiai. Svarbiausia čia, ko gero, "gerasis" (gal vaikystės?) pasaulis. Potraukis tradicinei "lietuviškai" medžiagai, gebėjimas ją meistriškai apdoroti, talentas kūrybiškai "cituoti", interpretuoti įvairų kultūrinį palikimą, lengva ironija, kūrybiškumas itin ryškūs eksponuojamuose darbuose.

M.K. Čiurlionio meno mokyklą ir skulptūros studijas Vilniaus Dailės institute baigusio autoriaus įkvėpimo šaltiniu tapo lietuvių liaudies medžio skulptūros, – traukė ir traukia išraiškingas formos paprastumas, meistrų gebėjimas nesudėtingomis priemonėmis perteikti stiprias emocijas. Akivaizdu, kad įtaką skulptoriaus braižui, stilistikos formavimuisi darė ir pedagogų – profesorių K. Bogdano, B. Vyšniausko, J. Kėdainio, G. Jokūbonio – asmenybės, jų įdiegti akademinės skulptūros įgūdžiai, pagarba medžiagai, meistrystės technikos vertinimas.

Ieškodamas savitų, individualių plastinės išraiškos formų, V. Adamonis domisi mūsų šalyje vis dar mažai žinomų Afrikos, Okeanijos šalių tradicinių kultūrų meniniu palikimu, šiuolaikinės skulptūros raidos procesais. Baigus studijas kurį laiką teko dirbti medžio skulptūros restauratoriumi (gal iš čia parodoje eksponuojamų darbų "kolonėlės-postamentai"), kurti medžio ir metalo reklaminius objektus (ryškios spalvos, lengvai "skaitoma" darbų forma).

Stilizuoti žaismingi personažai ("Berniukas su ratuku", "Su šokdyne", "Mergaitė su žiūronu"), polichrominiai įdomaus silueto objektai ("Pabaisa", "Šv. Jurgis"), "žaisliškas" kūrinių, demonstruojamų parodoje, pobūdis išskiria V. Adamonio darbus šiuolaikinės dekoratyvinės, kamerinės mūsų šalies skulptūros kontekste.

Niekas niekada nėra per vėlu. Paroda (pirmoji) vyksta tada, kai ir turi įvykti –atsiradus būtinybei parodyti savo darbus ir sužinoti, kaip juos vertina artimi ir tolimi tavo draugai ir nedraugai. Sudėtingame laike gyvenančiam, asmeninių ir visuotinių rūpesčių kamuojamam žiūrovui šie mažoriški lietuviškų skulptūros tradicijas kūrybiškai tęsiantys kūriniai – tikra dvasios atgaiva.