Tapyba danguje

Arūno Vaitkūno aitvaras Šarūno Nako fotografija

Atsimenu, kaip Gruzijoje vieną vakarą Arūnas sakė tostą: "Gyvenimas yra gyvenimas. Menas nėra gyvenimas." Tuo metu turbūt nė vienas iš mūsų net nenujautė, koks lemtingas gali būti gyvenimo ir kūrybos susiliejimas.

Rugsėjo 20 d. M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune atidarytoje parodoje "Tapyba danguje" pristatomas paskutinis Arūno Vaitkūno Gruzijoje sukurtas darbas – 11 metrų ilgio "šluotine" tapybos technika ištapytas aitvaras. 2005 m. antrąją gegužės savaitę netoli Tbilisio kalnuose esančiame Garikulos kaime Europos menininkų tarybos kvietimu kartu su gruzinais kūrė dailininkai, literatai ir muzikai iš Lietuvos, Olandijos ir Turkijos. Keletą dienų trukusiai kolektyvinei "skraidančios" tapybos akcijai vadovavo A. Vaitkūnas. Dar prieš išvažiuodamas Arūnas turėjo idėją kurti trijų formatų tapybą. Tapyti kartu su Gruzijos gamta, vėju, saule, medžių šakomis: "Norėčiau palikti tam tikrą vizualų ženklą Gruzijos žemėje," – besiruošdamas kelionei rašė Arūnas. Jis norėjo pamatyti istorines gruzinų vietas, pabūti jų šventyklose, kalnuose. Jau pirmą rytą jis pats vienas užkopė į kalną, pasiekė atsiskyrėlių vienuolių urvus, esančius aukštai uolose. Kalbėjosi su azerų kilmės piemeniu. Grįžęs dalijosi savo įspūdžiais.

Akcijinei tapybai idealiai tiko olandų menininkės Rienke Enghardt į Gruziją atsivežtas aitvaras. Arūnas savo tapymo idėja uždegė kitus menininkus ir visa esybe įsijautė į darbą. Šviečiant kaitriai Gruzijos saulei jis gamino dažus, trindamas kalnų uolienas ir anglis. Ilgai planavo ir diskutavo, kaip geriausiai įgyventi savo sumanymą. Aitvaro drobė buvo užtempta ant archajiškos akmenų sienos, paskui paguldyta ant žolės, vėliau pleveno ore, dažus varvinant vėjyje. Tapoma buvo šepečiais, šluotomis ir įvairiais virtuvės įrankiais, kuriuos mielai paskolino gruzinų moterys. Kūrybinio proceso metu buvo gyvai muzikuojama, skambėjo lietuvių, gruzinų, olandų liaudies dainos ir literatų skaitomi tekstai. Rusvais ir juodais dryžiais bei linijomis išmargintas aitvaras vienu momentu tapo panašus į tigro kailį, primindamas garsųjį Šota Rustavelio epą "Karžygys tigro kailyje".

Palengva tapybos akcija įgavo vis daugiau ritualo bruožų. Jos kulminacija tapo aitvaro paleidimas nuo kalno viršūnės šalia nedidelės viduramžių cerkvės. Tai, kas vyko ant kalno, galima įvardyti kaip kosminį vyksmą, įtraukusį visus akcijos dalyvius. Aitvaras su nepaprasta jėga pakilo į žydrą dangų. Kilo vis aukštyn ir aukštyn, atverdamas netikėtus tapybos rakursus begalinėje dangaus erdvėje. Tai buvo tapyba jau metafizinėje erdvėje. Tapyba, įgavusi ketvirtąją dimensiją, kaip pasakytų Justinas Mikutis. Kitą dieną aitvaras skrido ir šoko jau vakarėjančiame, mistiškos šviesos nušviestame danguje.

Visas aitvaro tapymo procesas – tai gryniausia plastikos magija. Dabar žinant, kad tai buvo paskutinis Arūno Vaitkūno kūrinys, aitvaras labai simboliškai vainikuoja visą jo kūrybą. Koks svarbus kiekvienas judesys, pabraukimas ir potėpis. Su kokiu susikaupimu ir įtampa Arūnas tai atlieka. Aitvaro tapymo ir skraidymo momentai labai gyvai ir ekspresyviai užfiksuoti Šarūno Nako fotografijose, jose tiesiog jaučiama neįtikėtina aitvaro galia ir Vaitkūno tapybos energija. Aitvaro drobėje įspaudžiama žymė kaip ženklas, apimantis pradžią ir pabaigą, gyvenimą ir mirtį, mintį ir jausmą, garsą ir spalvą.

Tai paroda, kurioje tam tiktu būdu dalyvauja Gruzijos gamta, saulė, vėjas, kalnai, taip pat ir visi projekte dalyvavę menininkai. Jie persikelia čia, į Kauną, Šarūno Nako sukurtame videofilme. Aitvarui kylant ir sklandant dangaus platybėse, skamba galingi gruzinų balsai kompozitoriaus Giedriaus Svilainio sukurtoje muzikoje susiliejantys su lietuvių liaudies dainos "Rūta, rūtele žalioji" fragmentais.

Parodoje taip pat eksponuojami Gruzijoje sukurti Vaitkūno piešiniai ir nuotraukos iš mobiliojo telefono, tarsi paties Arūno gyvai pasakojami kelionės įspūdžiai. Išplaukę, tapybiški kadrai: kelionės pradžia Minsko autobusų stotyje, Tbilisio panoraminiai vaizdai, piemuo, kurį Arūnas sutiko kopdamas į kalnus, Garikulos kaimelis, žvelgiant iš atsiskyrėlio vienuolio uolos, kelionė sovietiniu sunkvežimiu į VII a. Rkoni vienuolyną, paskutinis kadras kilimų parduotuvėlėje Tbilisyje. Ir aitvaras – kaip simbolis, jungiantis šį pasaulį su anapusiniu. Jį leisdamas Arūnas tarsi pats pakilo. Aukštyn. Į dangų.