Atsakomybės stokos stoka

Į teatrą Londone aš beveik nevaikštau. Tiesa, kartą nuėjau vien dėl to, kad ten vaidino Ianas McKellenas – jei skaitėte ankstesnius mano straipsnius, žinote kodėl. Bet buvo neįdomu – buitinis realizmas. Netgi, atrodo, gyva katė dalyvavo... Mėgstu teatrą dėl to, kad jame sukuriama fiktyvi realybė, o čia paprasčiausiai nėra ką žiūrėti! Gali skambėti keistai, nes čia yra devynios galybės teatrų, bet kai pasižiūri į repertuarus, visi jų rodomi spektakliai – tai dokumentinės ataskaitos apie "einamuosius įvykius" (karą Irake, traukinio katastrofą vakarų Londone, protestantų ir katalikų susirėmimus Šiaurės Airijoje ir pan.), kurių tekstas – tai nė kiek nepakeisti "tikrų žmonių", "įvykio liudininkų" žodžiai, įrašyti per apklausas ir interviu. Ir atrodo, kad kuo greičiau spektakliu "sureaguojama" į kokį nors įvykį, tuo jis laikomas vertingesniu. Argi tokia yra teatro paskirtis? Manyčiau, tam puikiai užtenka televizijos ir laikraščių. Man šis naujas teatro metodas primena vaškinių skulptūrų muziejaus metodą: "skulptūros" ten daromos tiksliai išmatavus portretuojamųjų garsenybių galvas – visus atstumus nuo nosies iki lūpų, nuo plaukų iki antakių, nuo vieno skruostikaulio iki kito. Kaip tik todėl jos atrodo taip keistai – iš vaško nulipdytieji, turintys atrodyti "kaip gyvi", iš tiesų yra visiškai nepanašūs į reprezentuojamus žmones. Kad mechaninis panašumo siekimas negali perteikti tikrosios žmogaus išvaizdos, kuri yra nušviesta jo dvasios – seniai visiems žinoma tiesa, bet atrodo, kad ji pradedama pamiršti. Aišku, kad čia vėl kaltas tas neribotas "tikrovės", "realybės" atspindėjimo troškimas, nustumiantis mus dar toliau nuo tikrovės. Čia neseniai kilo konfliktas tarp dviejų skulptorių ir įvairių juos palaikančių institucijų dėl to, kokia skulptūra (stovėsianti Trafalgaro aikštėje) turi reprezentuoti Nelsoną Mandelą – vienas padarė neva "labai panašų", o kitas mano, kad tai nieko daugiau, tik mimetinis panašumas, todėl ši skulptūra neturi jokios meninės ar išliekamosios vertės. Tuo tarpu miesto meras įsižeidžia ir sako: "Jei aš užsakiau Mandelos statulą, tai norėčiau, kad ji ir atrodytų kaip Mandela". Ar čia jau postpostmodernizmas?

Tas pats vyksta ir literatūroje. Rašytojas ir kritikas Howardas Jacobsonas*, atkreipdamas dėmesį į faktą, kad dabar išpopuliarėja tie romanai, kuriuose aprašomi, pavyzdžiui, Rugsėjo 11-osios įvykiai, rašo: "Jeigu romanas nėra politiškai angažuotas, jeigu jis – ne apie tai, kas vyksta už lango, mums sunku prisiminti, kam jis tuomet apskritai reikalingas" (čia ir toliau iš "The Guardian Review", 2005 07 09). Jis taip pat kalba apie tai, kad patirtis, kurios šiandien tikimasi iš literatūros ir meno, – tai nebe religinis, estetinis ar intelektualinis impulsas, o kodų šifravimas (ryškiausias pavyzdys – idėjiškai ir literatūriškai beverčio "Da Vinčio kodo" populiarumas). "Jeigu menas nesiūlo mums kokios nors mįslės, mes nebežinome, kokia jo paskirtis."

Jacobsonas mano, kad šiandieninei literatūrai trūksta neatsakingumo, komiškumo. Tokius dirbtinai rimtus kūrinius kaip "Da Vinčio kodas" jis lygina su pornografija, o "juokas sekso scenoje, tai tas pats, kas pistoleto šūvis koncerte – jis sudaužo fantaziją. [...] Nes juokas yra intelektualus veiksmas, kritikos aktas, suardantis pornografiją kaip mumifikuotą artefaktą, kurį dulkėmis paverčia dienos šviesa."

Jacobsonas mano, kad komedija šiais laikais tapo izoliuota nuo visos kitos mūsų veiklos, tačiau "tokio žanro kaip "komiška knyga" apskritai neturėtų būti, juokas turėtų būti integrali rimtumo dalis". Jis primena mums romano tėvus Rabelais ir Servantesą, kurių juk nelaikome paprasčiausiais juokintojais, ir apskritai tą faktą, kad seniau romanai buvo skirti išvaduoti mus nuo "bukinančio tikrumo, nuo neabejojimo Dievu, įstatymais, tautos epais, patriotizmu, idealizmu ir kt., nuo gyvenimiško absurdo, įtraukti mus į linksmą, nepadorią, šventvagišką kovą su visu tuo, kas aplink mus." (Tą patį, manau, turėtų daryti ir vaizduojamasis menas.) O dabar mūsų vaizduotė vėl grįžta į tamsiuosius amžius. Atsiranda nauja, pačių užsidėta cenzūros forma – vis ilgėja sąrašas dalykų, kurių neva negalima pašiepti. "Mes taip supainiojom kasdienę veiklą su menu, kad tai, ką laikome nepriimtinu žmogaus elgesyje, laikome nepriimtinu ir mene, pamiršdami, kad menas egzistuoja būtent tam, kad pasakytų tai, kas kitaip nepasakoma."

P.S. Vos tik pabaigus man rašyti šį straipsnį, per televiziją pradėjo rodyti visiškai rimtą laidą apie tai, kaip trys "Da Vinčio kodo" aistruoliai išsiruošia į kelionę po knygoje aprašytas vietoves, kad įsitikintų (visai rimtai!), ar tai, kas joje parašyta, – tiesa. Jų tyrimas apsiriboja tuo, kad su Dano Browno knyga (tarsi su Biblija) rankose Paryžiuje jie centimetrais išmatuoja vieną bažnyčią, tikrindami, ar viskas lygiai taip ir tose vietose, kaip aprašyta, nes "jeigu taip, tai knygoje sakoma tiesa, o jeigu ne, tai ne" (ne viskas sutampa, bet nieko). Paskui Milane nueina pasižiūrėti į Leonardo "Paskutinę vakarienę", pasižiūri ir nusprendžia: "Taip, Kristaus dešinėje – moteris". Senosios tapybos žinovas jų klausia: "Ar ne keista, kad per tiek šimtmečių šito niekas kitas nepastebėjo?", bet jiems nekeista. Paskui dar užsuka į Vatikaną pasiklausti kažkokios sektos kunigo, ar jis tikrai taip mazochistiškai save kankina kažkokiomis metalinėmis grandinėmis apsiraišiodamas kūną. Jis sako, kad ne, bet tai irgi nesvarbu. Galų gale nuvažiuoja į Škotiją, vis dar laikydami "šventąją knygą" rankose, pažiūrėti atkurto senoviško pagoniško ritualo, neva simbolizuojančio pagonišką seksą ("kuris yra daug teisingesnis už krikščionišką"), – o ten drobinėmis marškomis apsivilkę "pagonys" pašoka rateliu ir tiek (visai kaip Lietuvoj!). Tiesa, dar pamirko durklą taurėje su vynu (jeigu jau ieškoti teisybės – iš kur senovės Škotijoje būtų buvę vyno? Vynuogynų, rodos, ten nėra). Paskui šie trys "ekspertai" susėda ant žolės "padaryti išvadų": "Na, visi čia mums aiškina, kad viskas yra ne taip, kaip knygoje, bet tai vis tiek labai gera knyga". O vienas dar priduria (visai kaip "Pietų parke"!): "O aš šioje kelionėje supratau, kad reikia mylėti žmones". Paprieštarauti neįmanoma.

"Be komentarų", kaip sakė paskutinis Londone tam tikromis aplinkybėmis mano sutiktas lietuvis, be abejo, patartas advokato.

Paulina Pukytė

_________________

* Howardas Jacobsonas (g. 1942 m. Mančesteryje, studijavo Kembridže, dėstė Sidnėjaus universitete, Selwyno koledže Anglijoje), rašytojas ir publicistas: rašo labai juokingas knygas – romanus, literatūros kritiką, kelionių aprašymus, taip pat yra parašęs studiją apie komediją "Rimtai juokinga" (1997). www.contemporarywriters.com