"BMW" nesiekia būti suprastas

Ignacio Gonzalez Lang objektas

Kurią naujieną sakyti pirmiau – gerą ar blogą? Pradėsiu nuo blogos: "BMW" trumpiniu pavadinta paroda "Juodosios rinkos pasaulis" yra išpūstas burbulas, kurio turinys adekvatus internetinės paieškos "Google" turiniui. Paieškai tinkami raktažodžiai buvo pateikti parodos pavadinimų sąraše. Kas nesusidūrėte, aiškinu: paieška automatiškai surenka viską, kas susiję su įvesta užklausa. Siūloma viskas, tai yra bet kas iš eilės: kalinių pasigaminti peiliai, šerno iškamša, keistesnės nuotraukos, pasakojimai apie kažką, ką tinka pasakoti prie laužo, samagonas, visi neperskaitomi filmai, makabriškas šokėjas, apskritai tinkantis prie bet kokio projekto. Tinka viskas, kas susiję su slėpiningais arba slapstomais dalykais.

Gera naujiena yra ta, kad net šitaip formuojant parodą pasitaiko gerų kūrinių ir garsių vardų. Tačiau kad ir kokio garsumo pavardę prisegtumėte prie iš vielos ir raištelių suregztų erdvinių figūrų, meninės vertės man jose neatsiras. Panašu, kad Artūrui Railai visai neatrodo, kad kalbant apie neapčiuopiamus dalykus ir pats būtinai turi pasidaryti nerišlus. "Žemės galios" – idėja pasikviesti ekstrasensą, kuris sutikrintų energijų srautus šiuolaikinio meno pastate, įgavo labai aiškiai suformuluotą išraišką: žymekliai ant grindų ir dailutėlis, aiškutėlis žemėlapis. Kūrinys iki galo artikuliuotas ir lengvai vartojamas.

Dar vienas juodosios rinkos laimikis – Brice’o Dellsbergerio "Body Doubles # 18" videodarbas. Vienoje sienos pusėje trijose projekcijose trys portretai: pora transvestitų su ryškiu makiažu ir ne mažiau ryški moteris. Šios moterys (pagal identitetą) vaidina intensyvią masturbaciją. Kažkodėl tai daro labai dramatiškai. Galbūt desperatiško veiksmo paprašė menininkas, o gal jos visuomet tai įsivaizduodavo kaip efektingą vaizdą. Gal nusižiūrėjo nuo pornografinių klišių. Jei paneigsite, kad ir jūs kartais pagalvojate apie savos masturbacijos vizualumą, tai bent nesiginkite, kad nesate įsivaizdavę savo savižudybės. Kitoje sienos pusėje moterys (pagal ženklus) imituoja savižudybės sceną persipjovusios venas. Masturbacija ir mirtis vizualiai pasirodo labai panašios, tik mirtis atrodo natūraliau. Keista, nes juk masturbuotis galima daugybę kartų, o mirti – tik kartą. Matyt, mirštant mums mažiau rūpi patikti. Sunku įvertinti, kaip tiksliai jos priartėjo prie neviešų veiksmų tikrovės. Tiesiog buvo įdomu pamatyti inscenizuotas fantazijas, veidus, vertus P. Almodovaro kameros. Paperka jų ryškiai ant kūno nupieštos svajonės ir visiškai nuoga siela.

Beveik viską galėčiau atleisti už Valdo Ozarinsko parodos architektūrą – tos juodos perskyros nuo lubų iki žemės suardo įprastą erdvės supratimą. Atidarymo metu, kai per sandūras be perstojo šmirinėjo žmonės, susidūrimų išvengti buvo beveik neįmanoma. Žiurkėniška vilionė – perimti naujas erdves ir galimus praėjimus. Pasitelkus prietemą sukuriama mistinė atmosfera, panaši į serialo "Tvin Pykso miestelis" psichodelines zonas.

Šiuolaikinio meno centro fasadas irgi turėjo būti juodas. Tačiau dėl ko tikrai pasisekė šitam renginiui, tai dėl juodos katalogo knygos juodoje dėžutėje. Knygas meistriškai surentė naujai patekėjusi (ruošiant Venecijos bienalei Jono Meko katalogą) dizaino žvaigždė Povilas Utovka. Jis ne tik sėkmingai sudėliojo į katalogą visą keisčiausių idėjų srautą iš menininkų ir internetinių projekto dalyvių bei suslapstė mažučius objektų siluetus tarp tekstų, bet ir sukūrė papildomą knygutę: "The blank book" – "Tuščia knyga". Knyga tuštutėlė. Tai – tylos knyga, erdvės kitiems knyga. Aš ją priimu kaip atsiprašymo knygą už visą tą nerišlią grafomaniją visoje "BMW" projekto medžiagoje. Kad paroda bent pusiau būtų tokia gera kaip jos dokumentacija…

Būtinai turiu pakalbėti ir apie ringą. Nelegali kova suorganizuota antrą atidarymo dieną. Norėjau galvoti apie ją kaip apie kovos klubą, kur bus išlieta visa agresija, kurią sociumo situacija nukreipia į tave. Tačiau boksas turi taisykles. Vadinasi, kova nėra neribota. Negrabius bandymus pasikumščiuoti lydėjo puikus mušamųjų ritmas. Dėl noro pačiai būti ringe negalėjau suvokti komplikuotų pranešėjo tekstų. Nuolat galvojau, kad ringe atrodyčiau kur kas įspūdingiau, ne tik dėl pamaiviškos technikos, bet ir todėl, kad kruvina ir prakaituota krisčiau į nokdauną ketvirtame raunde. Po to, žinoma, reikšmingai atsistočiau, vėl klupčiau. Mėgstu dramatizmą muštynėse. Ypač nelegaliose.

Atidarymo šventimas buvo puikus ir su daug madingų svečių bei vertingų užsieniečių. Tik ar prašmatnus ūžimas nebuvo nenusisekusio reikalo priedanga? Dabartinės sudėties ŠMC geriau sekasi organizuoti pramogas ir linksmintis patiems, nei pasiūlyti gerą meną. Labai vertinu šiuolaikinį meną ir noriu jo vyksmo, atsieto nuo dar labiau institucinių organizacijų. Tačiau noriu jo kokybiško ir artikuliuoto.

Panašu, kad ŠMC komanda galutinai užsidarė į uždarą bendruomenę, į kurią tempiasi jiems patinkančius žaislus ir draugus. Kad ir kiek paaiškinančių lankstinukų būtų išleista, gaminamo meno procesas yra nukreiptas į juos pačius. Ratas užsidarė. Kuo labiau aplinka nesupranta, kas vyksta, tuo viduje menas elitiškesnis. Neperskaitomumas per dažnai pavadinamas konceptualumu. Pateikiamos visiškai neartikuliuotos idėjos. Meno mėsa.

Kai patiekiama tik idėjos mėsa, galimi keli supratimo keliai. Norima susitekti į jutimus arba vizualinius malonumus. Čia daugelio ekspresionistinių krypčių kelias. Tačiau tai – ne apie "BMW". Arba kai taikomasi kovoti su institucionalumu. Bet ŠMC pati yra institucija ir, deja, monopolistė. Tada kaip pateisinti neartikuliuotumo strategiją? Dar žalia meno mėsa rodoma konceptualiuose projektuose, iš kurių išvadas turi pasidaryti pats. Arba kai siekiama gilintis į reiškinio procesą, žiūrovus paverčiant dalyviais. Nė vienas pasiteisinimas dėl parodos neskaitomumo neatrodo tinkamas, išskyrus pačią juodosios rinkos temą. Ką gi, tuomet tema pasirinkta pagal institucijos potenciją.

Belieka paklausti, ar nerišlumas – tikrai kiekvienos didelės tarptautinės parodos likimas? Nemanau. Praėjusį rudenį ŠMC vyko Azijos ir Ramiojo vandenyno baseino šalių meno paroda "Slow Rushes", pribloškianti ne egzotika, o kalbėjimu į tave ir susikalbėjimu tarp savęs. Gal todėl, kad kuratorė Rahna Devenport pasirinko geriausius iš geriausių. Gal todėl, kad leisdama milžiniškas sumas menininkų atrankai kuratorė turėjo būti labai atsakinga prieš tuos, kurie jai patikėjo šį darbą ir pinigus. Vis dėlto sėkmės raktu laikyčiau jos patirtį dirbant su skirtingai kalbančiomis kultūromis ir milžinišką norą, atsargumą, siekimą būti suprastai. Kaip tai nepanašu į ŠMC žmones.