Normalu, kai viskas aukštyn kojom

"Ir vėl apie apie tą patį. I dalis"

Olga Žitluchina – šiuo metu žinomiausia ir produktyviausiai dirbanti Latvijos šiuolaikinio šokio choreografė bei pedagogė. Beveik prieš dešimtmetį ji sukūrė savo trupę, kurios spektakliai buvo rodyti Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Vengrijoje ir JAV. Žiūrovai greitai įsimena šios choreografės humoro ir ironiško žvilgsnio į moters realybę kupinus spektaklius, kuriuose galima rasti daug netradiciškai interpretuojamų kasdienių idėjų. "Naujojo Baltijos šokio" festivalyje bus pristatytas naujausias šios choreografės darbas "Ir vėl apie tą patį. I dalis".

Kodėl ėmėtės kurti naują spektaklį, jei jis "Ir vėl apie tą patį"?

Aš jo nesiėmiau. Mano spektakliai yra mano gyvenimo dalis. Jie išauga iš kasdienybės, atspindi tai, kas tuo metu mane domina. Savo spektakliuose keliu man svarbius klausimus ir laukiu publikos atsakymo. Šis spektaklis apie meilę, todėl ir vadinasi "Ir vėl apie tą patį" – meilė visada ta pati: ji visur, visi ieško meilės. Kai susimastai apie meilę, iš vidaus ima veržtis įvairiausi jausmai, kyla gausybė asociacijų. Kartais tai kažkas keista, kartais juokinga, o kartais liūdna.

Paprastai kurti spektaklį pradedu nuo plano – ką norėčiau parodyti, kas po ko eis. Tačiau kai pradėjome dirbti su šiuo spektakliu, viskas apsivertė aukštyn kojom. Pats spektaklis ėmė vadovauti man ir šokėjams. Jei jame pakeistume nors vieną segmentą, kad ir erdvę, būtų jau visai kitas kūrinys. Po premjeros žiūrovai man sakė: "kaip miela", "kaip šviesu". Man buvo keista jų klausytis, nes mums tai buvo sunkus, juodas darbas.

Ar tai, ką gegužės 6 d. pamatys Vilniaus publika, skirsis nuo to, ką matė latvių?

Taip, nes spektaklis skirtas netradicinei erdvei, o Vilniuje šoksime tradicinėje scenoje. Tačiau Nacionalinio teatro sceną pažįstu jau beveik dešimt metų ir žinau, ką joje galima nuveikti. Taip, tai bus visiškai kitoks spektaklis nei Rygoje. Jam mes ruošiamės specialiai.

Jūsų spektaklių pavadinimai labai originalūs. Ką reiškia "I dalis"?

Nes II jau buvo. Maždaug prieš ketverius metus sukūriau spektaklį pavadinimu "II dalis". Jis taip pat buvo apie meilę. Tiesą pasakius, visi manęs klausia, kada bus antra dalis, o aš atsakau, kad jau buvo. Dabar mums reikia sukurti trečiąją. Manau, kad normalu, kai viskas aukštyn kojom.

Jūsų trupė dažnai vieši Lietuvoje. Kokia Jums atrodo Lietuvos publika, ar ji skiriasi nuo latvių?

Lietuvoje publika šiuolaikinio šokio srityje labiau išprususi. Manau, kad pirmiausia dėl "Naujojo Baltijos šokio" festivalio – vis dėlto tai didžiausias šokio renginys Baltijos šalyse. Kita vertus, Lietuvos žiūrovai jau žino, ką norėtų pamatyti. Mūsų, latvių, publikai vis dar trūksta tokios patirties. Pernai po mūsų pasirodymų Kaune ir Klaipėdoje žmonės plojo stovėdami. Buvau apstulbusi. Rygoje taip nenutinka.

O kaip apibūdintumėte šiuolaikinio šokio situaciją Latvijoje?

Nemažai pradedančiųjų. Tačiau mums vis dar trūksta tokių žmonių kaip Audronis Imbrasas Lietuvoje ar Priitas Raudas Estijoje. Jie padarė labai daug šiuolaikinio šokio labui. Pavyzdžiui, aš kaip choreografė norėčiau tik kurti, o ne užsiimti dar ir vadyba, kaip tenka dabar. Tačiau padėtis keičiasi ir dabar yra geresnė nei prieš trejus metus. Gegužę Rygoje bus galima pamatyti gana daug šiuolaikinio šokio spektaklių, beje, ne be Lietuvos šokio informacijos centro pagalbos.

Dirbate ne tik kaip choreografė, bet ir kaip vadybininkė bei prodiuserė.

Taip. Mes rengiame nedidelį festivalį "Šiuolaikinio šokio vakarai". Pernai pristatėme Airos Naginevičiūtės naujausio spektaklio "Nėščia tyla" ištraukas. Šįmet atvyks trupės iš Rusijos, Estijos, galbūt ir iš Jungtinės Karalystės. Nors iš lėto, bet judame.

Jūsų trupė buvo pirmoji nepriklausoma šiuolaikinio šokio trupė Latvijoje. Kokį kelią teko nueiti?

Kitąmet trupei sukaks dešimt metų, o pirmoji mūsų premjera taip pat įvyko Lietuvoje. Trupė įsikūrė 1996 m. birželį ir po kelių mėnesių iš Birutės Letukaitės gavome kvietimą atvykti į festivalį Kaune. Premjera įvyko spalį "Auros" festivalyje. Nuo to laiko beveik kasmet atvykstame į "Naująjį Baltijos šokį".

Jūs taip pat dėstote Latvijos kultūros akademijoje. Auga nauja karta. Kokios jos perspektyvos?

Vieni jau dirba savarankiškai, kiti – mano trupėje. Tačiau nenoriu jų "spausti". Kiekvienam ateina savas laikas, spaudimu nieko nepasieksi. Kai kurie mano studentai dirba teatre ir ten juos labiau pastebi. Be to, teatre galima daugiau uždirbti. Kiti, baigę studijas, patys pradeda dėstyti.

Kaip Latvijoje finansuojamas šokis ir teatras?

Kultūros kapitalo fondo finansavimo programose yra teatro bei muzikos ir šokio skyriai. Dar prieš porą metų šiuolaikinio šokio projektus galima buvo siūlyti abiem skyriams, o šiemet jau nebe. Finansavimą turime dalytis su muzika ir baletu. Taigi nesunku atspėti, kam atitenka liūto dalis. Be to, projektų atrankos komisijoje šokio sričiai atstovauja tik vienas narys – Nacionalinės operos atstovas. Kita vertus, vertėtų pasidžiaugti, kad šįmet Rygos savivaldybė šokiui skyrė "atskirą eilutę"; nors negalime būti tikri, kad taip bus ir kitais metais. Situacija gana liūdna. Tačiau esu karingai nusiteikusi ir manau kovą už šokį tęsti.

Kaip dažnai Latvijos kultūros akademijoje renkamas šokėjų kursas?

Kas ketverius metus. Dabar dirbu su antrąja karta. Nemanau, kad šaliai, kurioje gyvena tik 2,5 milijono žmonių, reikėtų kasmet išleisti profesionalių šiuolaikinio šokio šokėjų kursą. Be to, ir salių akademijoje tam nepakaktų – turime tik vieną, ir tą dalijamės su aktoriais. Sales nuomojasi ir mūsų trupė, nes jų apskritai trūksta. Gal tai ir ambicinga, bet noriu savo teatro. Publika mėgsta ateiti į tą patį pastatą. Nors šiuolaikiniam šokiui sunku surinkti daug žiūrovų, esu optimistė.

Dėkoju už pokalbį.