Šalin dantistus!

"Melinda ir Melinda"

Iš Woody Alleno filmų visada laukiu ironiško, bet švelnaus žvilgsnio į išmintingų žmonių silpnybes. Kai kine karaliauja jėga, kung-fu baletas ir kvailybė, net keista ekrane matyti ne didvyrius ir ne niekšus, o tiesiog paprastus žmones – neurotiškus, abejojančius, nepasitikinčius savimi, juokingai ieškančius meilės, bijančius nusivilti. Garsus prancūzų kritikas Serge’as Daney viename straipsnyje rašė, kad blogi režisieriai neturi idėjų, geri jų turi per daug, o didieji – tik vieną, kuri juos ir veda kine. Neurotiškam, savo priklausomybės nuo psichoanalitikų neslepiančiam Allenui nelabai tinka epitetas "didysis", jis veikiau skirtas Alleno mokytojui Ingmarui Bergmanui, bet įdėmiau pasižiūrėjus jie labai panašūs. Ir vienam, ir kitam kinas tapo didžiuoju psichoanalitiku. Abu jie filmuose rutulioja tik vieną temą ir iš esmės kalba tik apie save – savo baimes, kompleksus, požiūrį į pasaulį. Kiekvienas, žinoma, savaip. Tačiau greičiausiai tas asmeniškumas ir paverčia jų filmų žiūrėjimą labai intymiu išgyvenimu. Įdomu, kad metams bėgant ir Bergmanas, ir Allenas vis akivaizdžiau vengia rodyti kančias, psichologinę įtampą, tragizmą, tarsi sakydami, kad į gyvenimą reikia žiūrėti paprasčiau, nes kito nebus. Ši frazė, beje, nuskamba ir naujo Woody Alleno filmo "Melinda ir Melinda" ("Melinda and Melinda", JAV, 2004) pabaigoje. Ji užbaigia filmo pradžioje jaukioje kavinėje prie vyno diskutuojančių kūrėjų ginčą. Vienas tų kūrėjų rašo komedijas, kitas – dramas. Komediografui sekasi geriau, nes žmonės vengia tragizmo. Prie to paties stalelio jie sugalvoja ir filmo heroję – Melindą (Radha Mitchell). Vieną vakarą ji staiga pasibeldžia į susirengusių pavakarieniauti filmo personažų duris. Tad filmas prasideda kaip dvi skirtingos to paties žmogaus istorijos. Schema ne nauja: bent jau europiečių kine ją geriausiai įtvirtino Krzysztofas Kieślowskis savo filmais "Atsitiktinumas" ir "Dvigubas Veronikos gyvenimas", o vėliau filmu "Bėk, Lola, bėk" pratęsė jo sekėjas Tomas Tykweris.

Allenas neslepia, kad kuria filmą, bet vos tik paraleliai pradeda rutuliotis dviejų Melindų istorijos, bet kokie pasakojimo sąlygiškumai iškart pasimiršta. Tiesiog atsiduri Alleno pasaulyje, kuris, nepaisant nieko, yra jaukus ir savas. Nufilmuotas beveik išvien interjeruose (jie labai tiksliai perteikia namų savininkų pažiūras, turtą, skonį), panardinantis į iškart atpažįstamą Niujorko intelektualų pasaulį filmas žada tai, ką visada žada Alleno filmai, – išmintingą pramogą, melancholišką juoką, ironišką žvilgsnį į įvairias fobijas.

Už durų, į kurias pasibeldė dramatiškoji Melinda, gyvena respektabili šeima. Turtinga žmona dėsto muziką mokykloje, o laisvalaikiu pietauja su draugėmis ir apsipirkinėja. Jos vyras – nevykėlis aktorius, save įsimylėjęs narcizas, svajoja apie rimtą vaidmenį. Jų draugai – meno, pramogų verslo žmonės, advokatai. Jų visų gyvenimas, regis, kupinas darbų bei įspūdžių, bet negali nepastebėti, kad jie jau seniai susitaikė su paties gyvenimo primestu paviršutiniškumu. Jausmų ir sekso sfera, ko gero, vienintelė, kurios dar galutinai neužvaldė pragmatizmas ir abejingumas. Vyro gydytojo už neištikimybę atstumta, o vėliau ir meilužį praradusi Melinda yra tikra neurotikė. Po nepavykusios savižudybės ji skendi depresijoje ir niekaip negalėdama rasti savo vietos gyvenime atramos ieško dar vienoje meilėje. Akivaizdu, kad tai gali baigtis dar beviltiškiau, juolab kad neatsitiktinai jau filmo pradžioje ši Melinda lygina save su ponia Bovari. Tačiau Allenui, regis, ne tiek rūpi Melinda, kiek šeima, į kurios gyvenimą ji staiga įsibrovė. Melinda tampa savotišku šeimyninės dramos katalizatoriumi, nes paaiškėja, kad Li ( Jonny Lee Miller) ir Laurel (Chloe Savigny) sieja labai nedaug, tiksliau – beveik niekas. Allenas įdėmiai stebi jausmų eroziją, kuri netikėtai skaudžiai užkabina ir Melindą. Būdamas išmintingas skeptikas, jis palieka šiek tiek vilties melancholiškai ir nepasitikinčiai savo jausmais Laurel.

Komiškoji Melinda – ne tokia neurotikė, ji linkusi ironiškai vertinti save ir kartu yra natūralesnė: gali net viešai prisipažinti, kad negali gyventi be sekso. Šeima, į kurios duris ji pasibeldžia, taip pat susijusi su menu. Žmona rengiasi kurti savo antrąjį filmą, vyras Hobis (Will Ferrell) – nevykėlis aktorius – garsina dantų pastos reklamas. Hobis įsimyli Melindą . Kol jis ras savyje drąsos prisipažinti, Melinda įsimylės kitą – jaunesnį, gražesnį, bet Allenas netiki, kad verta mylėti jaunesnius ir gražesnius, todėl šiai Melindai jis suteiks dar vieną galimybę.

Pasakojimams įpusėjus visiškai nusitrina komedijos ir dramos ribos. Allenas tai rodo taip neprikišamai ir natūraliai, kad, ko gero, tai ir yra viso filmo esmė, juolab kad ir gyvenime dažnai nesuprasi, kur baigiasi komedija ir prasideda tragedija. Balansuodamas ties tragizmo ir komizmo riba, pasinaudodamas labai įvairiomis spalvomis – dramos, komedijos, psichologijos, net grotesko, jis kalba apie visiškai rimtus klausimus. Tipiškos situacijos – įsimylėjėlių qui pro quo, neištikimos žmonos ir vyrai, malonus laiko leidimas drauge neužpildo nujaučiamos filmo personažų tuštumos, o gal, tiksliau, klausimo: "Ar tai ir yra gyvenimas?" Allenas ne viename savo filme jau kėlė tą klausimą ir niekad nevengė atsakyti. Jis visada pabrėžė absurdišką žmogaus buvimą ir bandymą susidoroti su nežinomo dramaturgo jam paskirtu vaidmeniu – kartais tragišku, kartais komišku, o dažniausiai – jais abiem. Tačiau jis leidžia mums patiems apsispręsti, kaip tai vertinti. Todėl jis ir rodo dvi Melindas, dvi vieno žmogaus puses.

Neišsemiamo Alleno pakantumo pristinga tik stomatologams – kaip galimi kandidatai į Melindos ranką ir širdį jie pasirodo abiejose istorijose, ir abu kartus negalėtum įsivaizduoti nuobodesnio, labiau pasipūtusio ir paviršutiniško vyriškio (prieš filmo dantistus kapituliuotų net Jogaila Morkūnas). Matyt, didžiausią skausmą Allenui gali suteikti jau tik dantistai. Atvirai sakant, tai džiugina ir teikia vilties.