Mažoji atogrąžų muzika

Balandžio 16 d. koncerto Vilniaus kongresų rūmuose idėja turėjo sudominti ne tik muzikos mėgėjus, bet ir profesionalus. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pučiamųjų kvintetas – Linas Gailiūnas (fleita), Robertas Beinaris (obojus), Jurijus Rezničenko (klarnetas), Andrius Puplauskis (fagotas) bei Egidijus Stanelis (valtorna) – paruošė ir atliko programą "Lotynų Amerikos muzika". Visi kūriniai Lietuvoje skambėjo pirmą kartą. Lotynų Amerikos kompozitorių muzika – reta mūsų salių viešnia. Žinoma, išskyrus Astorą Piazzollą. Tad ką jau kalbėti apie kamerinį žanrą, o ypač muziką pučiamųjų kvintetui. Supažindinti klausytojus su iškiliais šio žemyno kompozitoriais – sveikintinas ansamblio siekis. Juolab kad visi tą vakarą pristatyti mažai Lietuvoje žinomi kompozitoriai gali didžiuotis įspūdingomis biografijomis. Mario Kuri-Aldana mokėsi pas A. Coplandą, O. Messiaeną, K. Stockhauseną. José Serebrieras – ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas – dirba su žymiausiais pasaulio orkestrais. Paquito D‘Rivera, neretai vadinamas genijumi, – buvęs garsios fusion grupės "Irakere" narys, pelnęs keletą "Grammy" apdovanojimų.

Vakaras prasidėjo A. Piazzollos "Milonga sin palabras" ("Daina be žodžių"). Ši daina be žodžių – tipiškas argentiniečių kompozitoriaus kūrinys. Tango, supantis lyg lopšinė. Aidintis sentimentalių intonacijų atodūsiais. Kaip visad A. Piazzollos muzikoje, garsų pynė čia – tik pretekstas jausmui, liūdesiui, ilgesiui, nevilčiai išreikšti. Grojimas kaip veiksmas, kaip "muzikos darymas" turėtų likti nuošalėje, tarsi "už kadro". Būti savaime suprantamas, sklandus ir skaidrus, netrukdyti suvokti jausmus. O kai natūrali muzikos tėkmė atsimuša į technikos netikslumus, dėmesys ir krypsta būtent į juos.

Beje, visiems programos kūriniams buvo būdingas toks dvilypumas. Ambivalentiškumas. Kontroversija. Kai kompozitoriai, regis, žaidžia su garsine medžiaga, traktuoja ją kaip sąmojingą, parodijinę dėlionę. Kaskart turėdami omeny kažką kita, prisodrindami savo muziką ironijos (ar autoironijos). Kaip kitaip suvokti tą vis mirguliuojantį, XX a. antrosios pusės muzikos kontekste gan trivialiai skambantį taikomosios muzikos atributų – valso, polkos, kadrilio, habaneros, fokstroto – kaleidoskopą?

M. Kuri-Aldanos siuita "Candelaria" ("Kristaus paaukojimas") perkėlė mus į Meksiką. Nors pavadinimas tiesiogiai susijęs su bažnytine švente, muzika tiesiog liejosi nežabota ne itin aukštos prabos linksmybe. Profanuojantis muzikos humoras galėjo kelti asociacijas su naivoku animacinio filmuko įgarsinimu. Bet tai – skonio reikalas.

Urugvajuje gimusio kompozitoriaus José Serebriero siuitos pavadinimas "Pequeńa musica" ("Mažoji muzika") nusakė kūrinio esmę – tai vėl lengvo pobūdžio neoklasicistinis divertismentas su gausiais solo. Reikia pabrėžti, kad juos atlikdamas visas ansamblio penketas parodė savo profesionalumą, paprastai ir nepretenzingai muzikai tuo suteikdamas tikro žavesio.

Koncertą baigė bene įdomiausias programos kūrinys – kubiečio Paquito D‘Riveros "Aires tropicales" ("Atogrąžų dainos"). Žinomo džiazo saksofonininko muzika irgi judėjo įvairių šokių ritmais, bet, kitaip nei kūrinyje "Candelaria", čia jau žavėjo kūrybiška, nebanali jų sintezė. Pavyzdžiui, bandymas sukryžminti regtaimą ir sambą – tikrai originalus. Girdėjosi žinomų džiazo idiomų ir faktūrinių modelių užuominos. Buvo džiazo citatų. Šis kūrinys iš tiesų praturtino kvinteto repertuarą.

Rašydami apie programai pasirinktą muziką, nenorime rimtai suraukta kakta iš kiekvieno koncerto reikalauti akademinės minos. Jokiu būdu! Anaiptol – kartūnas puošia muziką ne mažiau nei brokatas. Bet "lengvoji" muzika turi savo žaidimo taisykles. Ir – paradoksas – žaisti pagal jas būna gerokai sunkiau nei "rimtojoje" muzikoje. O taisyklių nepaisant kartūnas virsta krimplenu.