Kinas

Per praeitį į 2046-uosius

Naujas Wong Kar-wai filmas

iliustracija
"2046"

Režisieriaus Wong Kar-wai filmas "2046" (Kinija, Prancūzija, Vokietija, Hong Kongas, 2004) yra ilga kelionė į ateitį. Filmas prasideda futuristiniais vaizdais, kai greitasis traukinys neria į kibernetinio miesto šviesulį. Girdime balsą, sakantį, kad daug žmonių išvyko į ateitį, tačiau niekas negrįžo. "Išskyrus mane" – ši frazė kosmiškai ištęstą laiką sutrupina į sekundes, tiksinčias čia ir dabar. Taigi kelionė į ateitį – tai bandymas susigrąžinti praeitį, sumegzti nutrūkusius saitus.

Į ateitį keliauja iš "Meilės laukimo" pažįstamas žurnalistas Čou (Tony Leung). Tačiau tos ateities filme daugiau kaip ir nėra – tik tiek, kiek šmėsteli būsimų įvykių nuojauta. Žurnalisto gyvenimas "po meilės" yra tapęs savotiška rutina – kur darbas, alkoholis ir moterys vartojami (šio žodžio negyvumas čia labai tinka) reguliariai, tačiau be didelio džiaugsmo. Vis dėlto drungna kasdienybė negali numaldyti gilesnių jausmų alkio. Apsigyvenęs tame pačiame viešbutyje jis laukia naujos moters iš 2046 kambario. Tarsi tai būtų praeities ir ateities susikirtimo taškas.

Įdomiausia, kad Wong Kar-wai filmuose veiksmo nėra daug, tačiau lėtas jų ritmas pulsuoja begaline vidine įtampa. Tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių, režisierius parodo tarsi iš vidaus – žiūrovas ir įsijaučia į situaciją, ir stebi iš šalies. Taip atsitinka maksimaliai sutankinus erdvę ir išretinus laiką. Dažniausiai matome herojus koridoriuje, tarpduryje, kitose ankštose vietose, o kamera imituoja žvilgsnį per petį. Tarsi praeidami būtume atsitiktinai pamatę tūkstantmetį trunkantį bučinį. Ar prisilietimą.

Wong Kar-wai meniškai "teršia" kadrą – jo negali įrėminti, kaip paveikslėlio, nes viduryje tvyro buitinė netvarka, į pirmą planą negrabiai įsiręžia vyro nugara, ir tik pačiame ekrano kampe, dangstomas visų įmanomų kliūčių, šmėsteli moters veidas. O tokie "prigrūsti" kadrai netikėtai išlaisvinami poetiškais erdvės intarpais – kai su savimi besikalbanti moteris balkone tarsi diriguoja dangui.

Filmą galima žiūrėti jau vien dėl plastinio grožio – kaip pakeliama ir nuleidžiama ranka, kaip emocija suvirpina veidą. Tačiau estetizmas nenustelbia gyvenimo. Režisierius skverbiasi ten, kur vaizdas ir žodis netenka galios – į pačias jausmo ištakas. Jo iš pažiūros trapūs, beveik impresionistiškai nutapyti personažai viduje kone plieniniai. Jie keičiasi, tačiau jų kaita – sulėtintas kritimas. Nes didžiausią troškimą priartėti visada lydi didžiausia baimė atsiverti.

Tam tikra prasme visas Čou gyvenimas vyksta ne realybėje, bet jo paties rašomoje knygoje. Todėl sutikti žmonės tampa knygos personažais ir kartais nebeatskiri, kur baigiasi gyvenimas ir prasideda vaizduotė. Tie esamų ir įsivaizduojamų gyvenimo linijų susipynimai ir yra įdomiausi. Viešbučio, kuriame gyvena ponas Čou, šeimininko dukra myli japoną, tačiau tėvas nepritaria jos jausmams. Čou tampa savotišku tarpininku – ne tik perduodančiu laiškus, bet ir patariančiu, net padedančiu jiems susitikti.

Jo paties istorija su mergina iš 2046 kambario neatrodo reikšminga – po paskutinio susitikimo Čou nueina neatsigręždamas – tarsi bausdamas už tai, kad ji nėra ir negali būti jo praeities mylimoji.

Vėliau ateities traukinyje Čou pats "pavirsta" japonu, o robotė stiuardesė yra neįtikėtinai panaši į laiškus rašančią merginą. Režisierius dar kartą primena, kad praeities atgaivinti neįmanoma. Nors filmo ištarmė slypi daug giliau – turbūt joks abipusiškumas neįmanomas. Kažkas visada myli labiau.

Tačiau jei meilė nesustingsta į akmenį klampiame Wong Kar-wai laike, dar lieka vilties.

Simonas Ližė