Kinas

Paskutinis malonumas

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Apsisprendimas"

Istvano Szabo filmo "Apsisprendimas" (LNK, 5 d. 22.35) premjera turėjo įvykti 2001 m. rugsėjo 11-ąją. Suprantama, ji buvo atidėta. Filmo veiksmas nukelia į Berlyną, kur ką tik karą laimėję sąjungininkai rengiasi denacifikavimo procesams. Filmo pagrindu tapo Ronaldo Harwoodo pjesė, kurios herojus – autentiška asmenybė, garsus vokiečių dirigentas Wilhelmas Furtwängleris. Būtent jo denacifikavimo procesą rengia amerikiečių majoras Arnoldas. Jam pateikiami faktai, įrodantys, kad dirigentas padėjo muzikantams žydams pabėgti iš Vokietijos, kad jis nebuvo nacių šalininkas, tačiau majoras negali suprasti, kodėl Furtwängleris nepaliko Vokietijos, kodėl jis dirigavo Beethoveno Penktąją simfoniją ir net nusipelnė Hitlerio aplodismentų.

Szabo visada domino menininko ir totalitarinės valstybės santykiai. Pakanka prisiminti kad ir pagal Klauso Manno romaną sukurtą filmą "Mefistas" – jo personažo prototipas Gustavas Gründgensas taip pat buvo vienas garsiausių Trečiojo reicho meno veikėjų. Tačiau "Apsisprendime" svarbiausiu herojumi vis dėlto tampa ne Stellano Skarsgardo puikiai suvaidintas dirigentas, o Harvey Keitelio majoras Arnoldas. Tipiškas amerikietis (ir gerąją, ir blogąja prasme) negali suvaldyti savo neapykantos ir paniekos "dirigentėliui" ir kitiems vokiečių inteligentams, kurie, Arnoldo manymu, taip pat turėtų būti teisiami Niurnbergo procese. Per tardymus Arnoldas visaip stengiasi palaužti Furtwänglerį, nes suvokia, kad prieš jį sėdi genijus, besistengiantis išsaugoti savo žmogišką orumą. Be abejo, dirigentas sužino daug naujo apie tai, kas vyko jo šalyje valdant Hitleriui, ir ta tiesa jį vis labiau slegia.

Netikėtai netiesioginiais dirigento sąjungininkais tampa jauni Arnoldo bendradarbiai – leitenantas Davidas ir sekretorė Ema. Jie patys patyrė, kas yra nacių valdymas, todėl romantiškas Arnoldo požiūris jiems neatrodo priimtinas. Jie žino, ką reiškė išgyventi ir išsaugoti savo veidą totalitarinėje šalyje. Matyt, neatsitiktinai pats tai patyręs Szabo palyginti daug dėmesio filme skiria į Vokietiją rinkti kultūros vertybių atsiųstam epizodiniam pulkininko Dimšico personažui (tarsi mėgaudamasis kiekvienu žodžiu ir gestu jį suvaidino Olegas Tabakovas). Dimšicas žino tai, ko negali suvokti amerikiečiai, nes jis pats atvyko iš diktatoriaus valdomos valstybės. Pasak režisieriaus, jis vienintelis sugeba suvokti dirigento padėtį. Furtwängleris negalėjo iškristi iš visuomeninės struktūros, kad ir kokia ji būtų, nes norėjo išsaugoti orkestrą ir jam diriguoti.

"Apsisprendimas" kelia klausimus, kurie aktualūs iki šiol. Tiesa, dabar moralinis apsisprendimas, vienos ar kitos pusės pasirinkimas gal ir nepareikalaus gyvybės, bet neišvengiamai nulems tolesnį gyvenimą. Gal taip sakydamas aš darausi panašus į majorą Arnoldą, bet norėčiau tikėti, kad tokioje korumpuotoje šalyje kaip mūsų turi likti vietos moraliniam pasirinkimui. Antraip nepadės jokie procesai.

Szabo nesiūlo vieno teisingo atsakymo, jis skatina rinktis. Filmo pabaigoje jis rodo dokumentinius kadrus, kuriuose Goebbelsas spaudžia ranką dirigentui. Szabo keletą kartų sulėtintai rodo nosinę dirigento rankose. Furtwängleris tarsi šluostosi rankas. Tačiau tai atviras finalas – kiekvienas žiūrovas taip pat privalės stoti kieno nors pusėn (originalus filmo pavadinimas "Taking Side"), nes ką tik prieš akis įvykusioje dvikovoje nugalėtojo lyg ir nėra. Kiekvienam iš dvikovos dalyvių lieka jo klausimai. Mums – taip pat.

iliustracija
"Tai, kas svarbiausia"

LTV šią savaitę pratęs pažintį su Franēois Truffaut. Dabar (4 d. 23.10) tai vienas vėlyvųjų jo filmų – 1981 m. sukurta juosta "Kaimynė". Kaip ir kiekviename Truffaut filme, šiame taip pat svarbiausia yra meilės istorija. Atsitiktinai tapę kaimynais buvę meilužiai (Fanny Ardant ir Gerard’o Depardieu duetas) prisimena senus jausmus. Palaipsniui aistra juos užvaldo taip, kad niekas nebesvarbu – šeima, darbas, aplinka. Jie tarsi bėga į savo beprotišką meilę, kuri vis labiau asocijuojasi su mirtimi. Didysis Hitchcocko gerbėjas Truffaut, kaip ir jo garbinamas meistras, filmuose rodė Eroso ir Tanato ryšį. Truffaut filmuose aistra dažnai išlaisvina nežinomas ir tamsias žmogaus sielos puses. Aistros būsena herojus priartina prie pavojingų patologiškų būsenų, net nusikaltimo ir mirties ribos. Aistra susieja džiaugsmą ir neviltį, o personažai atsiduria ties rojaus ir pragaro riba. Ribinės situacijos Truffaut filmuose dažnai rodomos kaip kasdieniškos – tuo vis dar ir stebina, sakyčiau, jau atmintinai žinomi legendinio Naujosios bangos meistro filmai.

Ties gyvenimo ir mirties riba atsiduria daug šios savaitės filmų herojų: po lėktuvo katastrofos negyvenamose platybėse likę gyvi du vyriškiai – turtuolis (Anthony Hopkins) ir fotografas (Alec Baldwin) – Lee Tamahori filme "Riba" (TV3, 30 d. 20.05); dori broliai plėšikai Richardo Linklaterio filme "Broliai Niutonai" (TV3, gegužės 1 d. 13.25); o Carlo Franklino filme "Tai, kas svarbiausia" (TV3, 3 d. 23.15) rodoma literatūros profesoriaus šeima, turinti įsisąmoninti, kad žmona ir mama (Meryl Streep) mirtinai serga ir kad mirties akivaizdoje jos, regis, nereikšmingas gyvenimas atsiskleidžia netikėta puse.

Vieną svarbiausių 10-ojo dešimtmečio filmų šįvakar (29 d. 21.20) parodys BTV. Nesistebėkite, bet tai Paulo Verhoeveno trileris "Esminis instinktas" (1992). Savo stiliumi iš pirmo žvilgsnio primenanti rafinuotas Hitchcoko kriminalines dramas, ši juosta apie perversišką rašytoją (Sharon Stone), įtariamą, kad žudo vyrus ledų kirtikliu, iš tikrųjų žymėjo naują epochą – tradicinių vyriškų vertybių sistemos žlugimą ir kartu moterų dominavimo visuomenėje pradžią. Verheovenas tai parodė iš esmės alegoriškai, todėl Sharon Stone neatsitiktinai tapo išlaisvinto seksualumo simboliu. Žiūrėdamas į ją kažkodėl prisimenu garsaus dailininko, kinematografininko bei erotomano Waleriano Borowczyko žodžius: "Paskutinis malonumas yra žiūrėjimo malonumas".

Jūsų – Jonas Ūbis