Italijos atspindžiai

Franz Borghese. "Slapta agresija". 2005 m.

Milane įsikūrusios galerijos "Artesanterasmo" ir Vilniaus "Vartų bendradarbiavimo pradžią ženklina keturių Italijos menininkų tapybos darbų ekspozicija. Kultūrinių mainų pradžioje "Vartuose" pristatyti Franzo Borghese‘s, Fabio Calvetti, Lauros Fiume ir Antonio Pasciuti darbai. Šiems labai skirtingai dirbantiems menininkams patikėta atstovauti italų tapybos tradicijoms Lietuvoje.

F. Borghese (g. 1941) pirmojoje personalinėje parodoje, surengtoje 1968 m. Romoje, rodė neoekspresionistine maniera, dramatiškais potėpiais, tamsiais, giliais tonais nutapytus darbus. Tačiau per labai trumpą laiką dailininko paletė tapo kuklesnė, o dramą pakeitė sarkazmas ir ironija. Dailės kritikas Paolo Rizzi dailininką lygino su pro langą žvelgiančiu kultūringu žmogumi, kurį gąsdina ir kartu kažkuo traukia praeinantys žmonės. Tai verčia jį bent išoriškai užsisklęsti ironijos kiaute, kurti poteksčių, metaforų pasaulį, kurio personažai atskleistų akis badančią visuomenės gyvenimo tikrovę. F. Borghese sukūrė tam tikrą personažų tipologiją, savotišką XIX a. drabužius dėvinčių žmogystų bestiarijų, kuriame užkoduotos pasąmonėje glūdinčios ar viešai rodomos emocijos, veiksmai ir mintys. Tačiau pasirinktas laikotarpis tėra priedanga, "išrastas laikas", kuriame vizualią išraišką įgyja praeities, dabarties ir netgi rytdienos žmonijos bruožai, dailininkui padedantys kurti savą žmogaus idėją. Nepagražintas realizmas, kandumas, kritiškais žvilgsnis F. Borghese’s darbus leidžia lyginti su George’o Groszo ir Otto Dixo kūriniais.

F. Calvetti (g. 1956) yra žinomas ne tik Italijoje – jo darbai buvo eksponuoti JAV, Vokietijoje, Ispanijoje, Japonijoje, Prancūzijoje ir kt. Nuova Figurazione krypties atstovas neslepia savo simpatijų Edwardo Hopperio kūrybai. Dailininkas analizuoja laukimo, tuštumos, tylos fenomenus, jų keliamus klausimus. F. Calvetti tapyboje akivaizdžiai juntamas kasdienės egzistencijos nuobodulys, apie kurį byloja ir E. Hopperio kūriniai. Paslaptinga šaltinio neturinti šviesa, apgaubianti vaizduojamus objektus, padeda kurti nepaprastą psichologinę atmosferą. Belaikėje, intymioje, beveik klaustofobiškoje erdvėje vaizduojamos moterys atrodo lyg klausančios pačios savęs, laukiančios kažko, kas turėtų atsistikti. Netikrumo būsena, teatrališkas apšvietimas, tiriantis žvilgsnis, koloritas primena atskirus Davido Lyncho filmų kadrus, kuriuose užfiksuoti ir atidžiai tyrinėjami objektai laikui bėgant neišvengiamai įgauna savas reikšmes, o tuštuma, išorinė ramybė pasirodo slepianti dramatiškas istorijas. Tai juntama ir vėliausiuose F. Calvetti darbuose, kuriuose žvilgsnis nukreiptas į tuščius miestus, industrinius kraštovaizdžius, pasirinktus kaip opozicija aktyviam moderniam gyvenimui.

L. Fiume (g. 1953) teko dirbti įvairiose srityse. Nuo 1983-ųjų ji aktyviai dirba kaip keramikė, kurianti ne tik autorinius darbus, bet ir indus, skirtus kasdienei buičiai. Nuo 1988-ųjų aktyviai bendradarbiauja su "Artesanterasmo" galerija Milane, kurioje 1990-aisiais buvo surengta bendra Lauros ir jos tėvo, Italijoje gerai žinomo menininko, Salvatore’s Fiume paroda. 1992–2000 m. Milane veikė privati dailininkės parodų salė, kurioje buvo eksponuojami jos stiklo, keramikos, medžio, sidabro, porceliano, tekstilės kūriniai. L. Fiume taip pat iliustruoja vaikams skirtas knygas ir žurnalus, kuria baldus. 1992 m. naujosios kolekcijos kėdes ir stalus ji tapė savo darbuose, šalia minėtų baldų įkomponuodama kates ir šunis, kurie, pasak autorės, kiekvienam namų interjerui suteikia ypatingo jaukumo ir šilumos. "Vartuose" eksponuojamuose L. Fiume tapybos darbai – tai vėlesni tokio pobūdžio kūriniai, kuriuose pasitelkiant spalvą ir liniją konstruojamos gyvenamųjų patalpų erdvės; jose, kaip ir anksčiau, apgyvendinami naminiai gyvūnėliai.

L. Fiume keramika, jos kurti marškinėliai, plakatai ir serigrafijos nuolat eksponuojami "Artesanterasmo" galerijos patalpose. Po tėvo mirties, t.y. nuo 1997 m., dailininkė bendradarbiaudama su savo broliu Luciano ir vyru Paolo Ruocco, organizuoja Salvatore’s Fiume darbų retrospektyvas.

Užsienio kalbų specialisto diplomą turintis A. Pasciuti (g. 1937) prieš pasišvęsdamas tapybai keletą metų dėstė mokykloje. Savamokslis tapytojas ir grafikas dalyvavo parodose ir konkursuose, dabar jis – žinomas dailininkas iš Murges (Apulijos regiono dalis Italijoje). Daugelį jo darbų įkvėpė Bari salos vaizdai. Tapydamas peizažus A. Pasciuti, kaip ir kiti postimpresionizmo menininkai, didžiausią dėmesį skiria šviesos efektams ir spalviniams tonams. Saulės šviesos suformuoti pietietiški peizažai, kintantys paros ir metų laikai veikia dailininko darbų koloritą, potėpius, žiūrovo akyse susiliejančius į gyvą šviesos ir spalvų vaizdinį.

Tai tik trumpa pažintis su menininkais, kurių tapyba remiasi skirtingų modernistinių krypčių tradicijomis. Kadangi Italijos ir Lietuvos galerijos ir toliau ketina bendradarbiauti, vėliau turbūt dar turėsime progos atidžiau apžvelgti šių dailininkų darbus ir juos aptarti bei įvertinti platesniame kontekste. Ir, žinoma, ilgesniame straipsnyje.