Kelionė amerikietiškais kalneliais

Sigitas Račkys skaito pjesę "Pats sau žmona" M. Abramavičiaus nuotr.

Šiuolaikinė amerikiečių dramaturgija – gana subtilus ir keistas dalykas. Politiškai korektiška ir socialiai neskausminga, tarptautinė ir kartu netautinė, lyg ir prisijaukinusi Europos dramaturgus kamuojančias problemas, bet sprendžianti jas kitaip nei europiečiai. Kita vertus, galbūt tie autoriai, kurie savo šalyje pelnė ne vieną prestižišką įvertinimą ir kuriuos praėjusią savaitę pristatė jau penktą kartą Jaunimo teatro organizuojamas Šiuolaikinės dramaturgijos forumas, tik todėl ir atrodo taip lengvai įveikiami, kad jiems taikome mums įprastus teatro bei pjesių skaitymo kanonus? Žinoma, tokie skaitymai yra vienintelė galimybė pažinti naujus kitų šalių autorius, tačiau akivaizdu, kad vis dažnesnės pažintys ne su autoriais, o su skaitymus ruošiančiaisiais. Jie vis dažniau pritaiko pjesei kokį nors sau artimą sprendimą, tad ir einame žiūrėti šio sprendimo, o ne klausyti. Štai čia ir yra slypi jau kelintus metus besikartojantis skaitymų paradoksas. Gerai, jei pjesės autoriaus ir režisieriaus intencijos virtualiai sutampa (nors išankstinių tokio sutapimo kriterijų nėra ir negali būti, jie dažniausiai gimsta skaitymo metu asimiliuojant kitai kultūrinei erdvei būdingus ženklus) arba jei viešas skaitymas išlaiko vien skaitymo ir pažinties su nauju tekstu intonaciją, o ne pretenduoja į sceninį invariantą. Priešingu atveju susiduriame su dviprasmybe – su režisieriaus intervencija, kuri pirma laiko prisega pjesę prie vienokios ar kitokios sceninės formos, aktualizuoja vienokias ar kitokias pjesės temas ir net įdomiausią tekstą gali paversti vienai teatrinei tradicijai (jei nesakysime – skoniui) priimtinu šablonu.

Penktas Šiuolaikinės dramaturgijos forumas, iki šiol pateikęs nemažai įdomių sceninių atradimų, supažindinęs su įdomiomis lietuvių, rusų, lenkų pjesėmis, vis dėlto turi trūkumų. Dėl to, kad skaitymai inertiški – lyg mankšta, kalta ne idėja, o greičiau jos realizavimo taktika. Kai skaitoma be aiškesnės perspektyvos, kai vertingas darosi pats perskaitymo faktas, o jam ruošiantis blefuojama režisūriniais įgūdžiais, tokia taktika ima darytis žalinga. Žinoma, visų pirma ji žalinga pjesei, o ir režisierių skatina pasitelkti kartą jau sėkmingai panaudotas raiškos priemones. Ar tik ne todėl ir atslūgo dėmesys tokiems skaitymams? Kai pjesė dar nėra spektaklis, norisi išgirsti autorių, bet kai lenkų autoriaus staiga nebeatskiri nuo rusų, lietuvių ar amerikiečių, nes jo pjesė patyrė to paties režisieriaus pastatyminę intervenciją, tuomet nieko nebenori girdėti. Manyčiau, dėl šios priežasties pasikeitė ir "Naujosios dramos akcijos" formatas – pjesių skaitymus čia pakeitė tikslingi eskizai. Pažintis su jais yra ne tik pažintis su autoriumi, bet ir su pačiu kūrybiniu procesu – nuo spektaklio idėjos iki jos galutinio realizavimo. Tiesa, tokius skaitymus, kokie vyksta Šiuolaikinės dramaturgijos forume, kol kas gelbsti kai kurių skaitančiųjų ar juos rengiančiųjų asmeninis suinteresuotumas bei profesinė atsakomybė. Pavyzdžiui, galėčiau įsivaizduoti, kodėl Vilius Jokūbas Tūras pasirinko būtent Nilo Kruzo "Aną tropikuose" – nors pjesė dar sunkiai įsivaizduojama scenoje, tačiau lakoniškas ir santūrus skaitymas padėjo režisieriui atverti ir jos autoriaus nacionalumą, ir poetines bei lyrines, net humoristines galimybes. Deja, nemačiau Rolando Kazlo parengtos Steveno Milhauserio "Kalba Kasparas Hauzeris"; kolegų tvirtinimu, aktoriaus parengtas skaitymas iš tikrųjų galėtų virsti įdomiu spektakliu. Tad logika labai paprasta – skaitymas pavyksta tada, kai pjesėje atlikėjai ir rengėjai randa sau įdomias ir artimas temas, kai neardo pjesės audinio ir gerbia ne tik save, bet ir autorių.

Dar dvi pjesės – Dougho Wrigto "Pats sau žmona" ir Naomi Iizuko "Metamorfozės" – patyrė greičiau negatyvią režisierių "intervenciją". Ir nors režisieriaus Agniaus Jankevičiaus šiuokart nepkaltinsi formalizmu, "Pats sau žmona" skaitymas labiausiai nukentėjo dėl noro sudėlioti savo akcentus. Šie akcentai gerokai prasilenkė su autoriaus, tapo gana banalūs, kaip ir atlikėjų sumanytas (dėl jauko akims?) nevykęs sceninis anturažas. Ir visai, mano manymu, šįkart nepavyko Kęstučiui Šmigelskiui, Naomi Iizuko "Polaroidinėms istorijoms" pritaikiusiam jau ir mūsų teatre išsikvėpusį klubinės estetikos "draivą". (Tiesa, nieko neprikiši juodaodžiu virtusiam aktoriui Irmantui Jankaičiui, repavusiam tekstą, ir nesuvaidinama autentika pralinksminusiam kino režisieriui Artūrui Jevdokimovui – šį gana įdomų ir aštrų, o scenoje suvis išderintą kūrinį abu atlikėjai padarė bent jau įmanomą klausyti ir žiūrėti. Kitas dalykas, kad dėl to "Polarodinės istorijos" tik dar labiau nutolo nuo įsivaizduojamų autorės intencijų.)

Tokia niūria nuotaika, matyt, būsiu užsikrėtusi dėl paskutinio ir svarbiausio renginio akcento – kaip režisierius debiutavusio Pauliaus Budraičio spektaklio "Šventųjų vaidinimai" pagal vienaveiksmes Eriko Ehno pjeses. Ne tik žiūrint, bet ir jau ir pažiūrėjus vis dar sunku įvardyti ar apibūdinti tai, ką režisierius sukūrė iš poetines impresijas primenančių jauno dramaturgo tekstų. Sumanyta žiūrovų kelionė iš vienos teatro erdvės į kitą yra savaip metaforiška, atskirų reginių išdėstymas laike ir erdvėje, besikeičianti tavo kaip žiūrovo dislokacija ir žiūrėjimo taškas kažkuo hipnotizuoja (perėjęs į kitą aikštelę gali sėstis, kur nori; žiūrovų skaičius gana ribotas). Bet visa, ką iš tikrųjų tarsi pasišventėliai vaidina Jaunimo teatro aktoriai, kokias šių archetipinių šventųjų nušvitimo istorijas jie kantriai bando mums perteikti, yra daugiau nei keista ir prašosi apibūdinama kaip gyvas instaliacijos pavidalo komentaras meninio žodžio komentarui protu nesuvokiamiems dieviškiems stebuklams.

Miela ir skaidri, naivi ir žaisminga pirmuosius bažnytinius vaidinimus primenanti paskutinioji "Vaidinimų" dalis, skirta Marijos apreiškimui, gal ir gali būti kodas, jungiantis visas kitas dalis į sumanymo visumą – sudaužanti į šipulius mūsų nusistovėjusį teatro supratimą ir tarsi priverčianti mokytis naujos scenos kalbos. Tačiau man visa ši teatrinė kelionė po šventųjų vaidinimus primena Breugelio "Akluosius": kai aklas veda akląjį, abu įkrenta į duobę...