Meno alchemija

Igoris Piekuras. "Kareivis ir madona". 1969 m.

Ieškojimas vargina. Visai nesvarbu, ko – dovanų, adreso, idėjų. Vis tiek vargina. Ieškojimas yra eksperimentas. Kiekvienas eksperimentas duoda rezultatų. Ieškojimas – varginantis minties eksperimentas. Igoris Piekuras savo uždaroje kūrybinėje laboratorijoje ilgai ir kantriai atlikinėjo eksperimentus. Sistemingai vykdydamas minčių ir meninių veiksmų operacijas, jis siekė gauti trokštamą rezultatą – savitumą.

Meno alchemikas. Atsargiai maišydamas nesuskaičiuojamus meninės kalbos ingredientus, keisdamas jų santykį, kiekį, sudėtį, jis leidosi į varginančią savitumo paieškos kelionę. Užsidarė savo laboratorijoje, atsidavė ieškojimams, pamažu traukydamas saitus su lyriška koloristine lietuviškąja tapybos mokykla. Dalijosi naujais kūrybinių eksperimentų rezultatais su Terese Rožanskaite, Vincu Kisarausku, Romualdu Kunca, drauge pasinerdami gilyn į meninės alchemijos pasaulį, kur nesiliaujančios paieškos mielesnės už sodrias konvencijas, daugiasluoksnes tradicijas.

Kiekvienas I. Piekuro sukurtas peizažas – dar vieno, naujo, sudėtingo eksperimento rezultatas – "suplėšytas". Tarpinė stotelė paieškos kelyje. Žanras plečia, tirpdo savo ribas, jame telpa kelios perspektyvos, montažas, grynos geometrinės figūros, fumažas, natūralizmas. Ir kiekviena stotelė – galutinė: tobulai užbaigtas, uždaras, "sukaltas", nors iš pažiūros fragmentiškas kiekvieno tokio peizažo vidinis pasaulis. Tai jau nebe emocijos išraiška, nebe formali renesansinė studija – tai pasakojimas. Gilus, iracionalus, subjektyvus. Jis gali būti lyriškas ir romantiškas – kaip "Mėnulio užtemimas" (1984 m.) ar dramatiškas – kaip "Žaibas" (1985 m.). Per ilgus kūrybinių eksperimentų metus jų susikaupė nemažai – net keletas Radvilų rūmų salių.

Alchemiko virtuoziškumą I. Piekuras demonstravo portretuose. Juose išbandė įvairiausius specifinės meninės kalbos derinius, supurtydamas miegančią septintojo dešimtmečio lietuvių sąmonę. Panaudodamas natūralią skylę drobėje "Sūnaus portretas", ieškojo ne tik savitumo, bet ir trimatės erdvės, būties – nebūties problemų sprendimų. Baugino žiūrovus įtaigiais ilgų eksperimentų rezultatais, praturtintais aitriu fotorealizmo komponentu, – "Susimąstymas" (1977 m.), "Negatyvinis autoportretas" (1978 m.). Visą suvokėjo dėmesį jis sąmoningai nukreipia į portretuojamąjį, natūralistiškai nutapytą abstrakčioje, gilioje, nesuvokiamoje erdvėje.

Igoris Piekuras. "Mano prisiminimai apie karą". 1975 m. LDM

Daugianarėmis prasmėmis praturtinęs kiekvieną savo sukurtą asmens portretą, jis juos komponuoja asociatyviniais vaizdais, novatoriškais principais – (pvz., fotonegatyvo montažu), kartais transformuoja į didžiules skaidres.

Igoris Piekuras nepaliaujamai svarsto būties klausimus, nuolatinį žmogaus balansavimą tarp prievartos ir nevilties, racionalumo ir emocijų protrūkių. Savitumo paieškose tapatumas jam toks pat svarbus kaip ir specifinė meninė išraiška. Karas, įvairios ideologijos, jaunystės akimirka, kūrybiniai ieškojimai – skambiausi jo paveikslų temų komponentai.

Kiekvienai siužetinei situacijai jis turi paruošęs unikalų meninių priemonių mišinį: karo baisumams – drastiška deformacija, formų abstrahavimas, "atskiestas" trupučiu gryno natūralizmo; susimąstymui – grynos spalvos fonas, fragmentiška aplinka ir fotorealizmas. Vis kita formulė, vis kitas eksperimentas, vis kitas rezultatas.

Meno vardan alchemikas kaitalioja laiko ir erdvės sampratas, geometrinėmis priemonėmis suskaido erdvę į kelis fragmentus. Pasitelkdamas racionalų, tvirtą piešinį ir skambius spalvų akcentus "plėšo" tradicinę laiko percepciją į smulkius akimirkų pluoštus. Jis dokumentiškas, skrupulingas, lyg tikras laboratorijos darbuotojas, reflektuojantis visą jį supančią aplinką, gyvenimo reiškinius, tačiau nepaliaujamai eksperimentuojantis.

Dabar ši I. Piekuro laboratorija vasaroms persikelia į Kuršių kaimą netoli Varėnos, kur Teresės Rožanskaitės sukurtas margaspalvis gėlių pasaulis jam tapo nauju, dar neatrastu savitumo kūrimo komponentu. Pasinėręs į šio kvapnaus komponento specifiką, surado ir naują formulę – impresionistinę formos traktuotę.

O ieškojimai vis nesibaigia. Efemeriškas, iliuzinis savitumas – sudėtingų, ilgamečių eksperimentų rezultatas. Manau, kad Igoriui Piekurui pavyko atrasti savo filosofinį akmenį. Meno alchemija – tai nebūtinai paieškos be rezultatų. Surasti savo tikslą šioje meninėje laboratorijoje, išrasti savas formules, atlikti savo eksperimentus ir nepailstamai ieškoti...