Raudonas debesis

Romualdas Balinskas. "Raudonasis debesis". 2003 m.

Romualdas Balinskas sapnuoja savo paveikslus. Šių sapnų pagimdytus darbus galite išvysti šiuo metu Lietuvos "Aido" galerijoje veikiančioje parodoje, drauge patirti vaikystės vizijas, aplankančias tik tuomet, kai miega racionalusis mūsų protas.

Visuose darbuose figūruoja mergaitė – gal Alisa iš stebuklų šalies, gal... Kodėl R. Balinskas, tapydamas vaikystę, išraiškos priemone pasirenka mergaitę? Juk siekdamas perteikti vaikystėje patirtus išgyvenimus dailininkas paveikslų personažu turėtų rinktis berniuką. "Atrodė, kad norint nutapyti vieną vaiką kaip simbolį reikia nupiešti mergaitę, o jei žmogų – tada vyrą." Todėl savo turtingo vidinio pasaulio paslapčiai atskleisti jis kaip visiems suprantamą kodą pasirenka paslaptingąją Alisą. Šiuo mistiniu pasauliu, kuris persekioja arba atvirkščiai – verčia džiaugtis, vaikystėje buvo tikima, jis buvo laikomas "tikruoju" pasauliu.

Viskas, kas neįmanoma, regis, tampa savaime suprantama. Ar būdami vaikai ne taip suvokėme pasaulį? Viskas turbūt buvo taip, kaip Alisai stebuklų šalyje: ten diena tęsiasi metus, o naktis trunka tik akimirką, ten "grindų lenta – lieptelis virš prarajos, o tiksintis laikrodis ne laiką skaičiuoja, bet seno vabalo žingsnius nuo sienos iki sienos". Kitokia pradžia ir dar keistesnė pabaiga. Ir visa tai – stebuklas. Paprastumo stebuklas šiuolaikiniam žmogui vis sunkiau suvokiamas ir atrandamas.

Pagrindinė darbų herojė – mergaitė, apsupta spengiančios tuščios erdvės, – lyg ir turėtų jaustis vieniša, tačiau... Ji nesijaučia vieniša – jos uždaras stebuklų pasaulis leidžia tikėti tuo, kas mums nematoma, nesuvokiama, iracionalu. Apžiūrėjus šią parodą, man ilgam įstrigo į atmintį jos užburiantis žvilgsnis, sklindantis toli už paveikslo ribų ("Kaukė" ). Ji tarsi komunikuoja su žiūrovu, tarsi seka pasakas, kurios vaikystėje buvo gerai žinomos, bet kurias jau senokai užmiršome, o dabar patys prašome pakartoti stebuklingus žodžius. Prisiminę, kaip vaikystėje jais tikėjome, kaip išgyvenome visus Alisos patirtus nuotykius, džiaugėmės ir bijojom kartu su ja, dabar tik nusišypsome. Tuomet viskas buvo tikra, neišgalvota. O dabar juokinga...

R. Balinsko tapyba drąsi. Kartais vientisu aliejinių dažų sluoksniu dengtos tuščios plokštumos išryškina jautrų ir trapų mergaitės siluetą. Visuose paveiksluose ta pati mergaitė sužadina keistą paslapties nuojautą. Šiuo metu menininkai gan dažnai plėtoja vaikystės temą (Nomeda Marčėnaitė, Ričardas Šileika), tačiau ši paroda netrykšta ryškių, intensyvių spalvų fontanais ir "spigios" vaikystės nuotaika. Atvirkščiai – čia viskas paslaptingiau, mistiškiau, ramiau. Rami mergaitė seka pasaką apie vaikystę. Vaikystės pasaulis žengiant į suaugusiųjų gyvenimą įgyja naują prasmę. Ši nauja, suaugusiųjų vaikystei suteikta prasmė apkloja tikrąją vaikystės patirtį, todėl neretai kyla noras nors trumpam sugrįžti atgal į praeitį. Arba atsidurti jos, Alisos, šalyje. Jei ne šalyje, tai nors paveiksle, kurio didelėje tuščioje erdvėje tikrai tilptum. Būtum pasiryžęs net patikėti visais stebuklais, kuriuos matytum. Pamiršti amžių, kai jau pasakoji pasakas, o ne jų klausaisi.

Lewis Carroll’io pasaka "Alisa stebuklų šalyje" yra žinoma nepriklausomai nuo tautybės ar rasės. Ji suvienija ir atveda visus į tą pačią šalį, kurioje išnyksta visi skirtumai, ribos, konvencijos. Mes visi tampame vaikais. Romualdas Balinskas savo susapnuotais paveikslais perkelia mus ten, kur viskas tampa įmanoma. Stebuklas.