Pasaka - ne pasaka

Jurgita Remeikytė. Videoinstaliacija "Undinėlė". 2005 m.

Balandžio 4–22 d. UNESCO parodų salėje vyko projektas "Pasaka – ne pasaka", skirtas Hanso Christiano Anderseno 200-osioms gimimo metinėms paminėti.

Šioje parodoje eksponuojami darbai, atlikti keturiomis skirtingomis meninėmis technikomis: videoinstaliacija (Jurgita Remeitytė), tapyba (Eglė Ridikaitė), instaliacija (Ričardas Šileika) ir fotoinstaliacija (Irma Stanaitytė). Visus šiuos darbus jungia H.Ch. Anderseno kūrybos interpretacija. Parodos tikslas – pristatyti publikai jaunų Lietuvos menininkų požiūrį į garsų pasakų rašytoją, jų santykį su šio nepaprasto rašytojo kūryba, kurios paslaptingame pasaulyje prabėgo kiekvieno vaikystės metai. Projekto kuratorius Gunnaras Madsenas teigia, jog rengiant šį projektą jį labiausiai sudomino tai, kad danai ir lietuviai puoselėja skirtingas su H.Ch. Anderseno vardu ir kūryba susijusias vizijas.

Parodoje eksponuojami darbai neiliustruoja H.Ch. Anderseno kūrinių, bet perteikia netiesiogines menininkų impresijas, asociacijas, vaizdinius ir vaikystės prisiminimus.

I. Stanaitytės fotoinstaliacija "H.Ch. Andersens Boulevard" įprasmina Kopenhagos – šiuolaikinio miesto su daugybe ryškių reklamų švieslenčių – santykį su H.Ch. Andersenui atminti skirta bronzos skulptūra. Nors Andersenas – XIX a. kūrėjas, jis iki šių dienų liko viena ryškiausių Danijos istorijos asmenybių. Juk ne veltui danai šmaikštauja, jog su motinos pienu kiekvienas vaikas gauna ir H.Ch. Anderseno pasakas. Nuotraukoje susikauna istorija ir dabartis, kurias jungia H.Ch. Anderseno paliktos pasakos.

Šalia šio darbo "įsprausta" daugiausia vietos užimanti R. Šileikos instaliacija. Ją sudaro trys dalys: penkios nuotraukos, antikvarinis televizorius ir vaikų žaidimams skirta smėlio dėžė salės viduryje. Nuotraukas jungia smėlio dėžė, fotografuota skirtingais metų ir paros laikais, ji – lyg nuoroda į šalia esančią smėlio dėžę. Šis darbas įdomus tuo, kad buvo pasirinkta labai maža erdvė, kurioje telpa visas neaprėpiamas, paslaptingas pasaulis, kur pralėkė daugelio vaikystė. Smėlio dėžės perkėlimas į uždarą interjerą ("namus") iš atviros lauko ("pasaulio") erdvės sukelia nejaukumo, keistumo įspūdį. Tai jau suaugusiųjų žaidimas, kurį mėgo žaisti Marcellis Duchampas, ready-made objektus perkeldamas į parodinę erdvę ir taip suteikdamas jiems visiškai netikėtų, naujų prasmių. Šiame darbe aiškiai juntamas H.Ch. Anderseno pasakų ryšys su paties autoriaus vaikyste. Smėlio dėžėje esama ženklų, jog ką tik čia žaidė vaikai – jie nubėgo nepasiėmę nei vaikiško kibirėlio, nei triratuko.

Albinas Šileika. "Ričardukas ir Sauliukas". 1974 m. Ričardo Šileikos instaliacijos fragmentas. 2005 m.

Greta stovi senas televizorius, ant jo – pageltusi laikraščio skiautė. Televizijos programoje pabraukta laida "Labanakt, vaikučiai". Sentimentali užuomina į daugelio ekspozicijos lankytojų sąmonėje susikristalizavusius vaikystės įvaizdžius. Vaikystė... Šis žodis sujungia visus tris R. Šileikos darbus, sudarančius vieną instaliacinį darinį.

J. Remeikytės videoinstaliacija perteikia tą nepaprastą, nenutrūkstantį H.Ch. Anderseno kūrybos ryšį su danų kultūra. Videodarbe pateiktoje filmuotoje medžiagoje užfiksuota Undinėlės skulptūra ir šalia besifotografuojantys, zujantys turistai, vietiniai gyventojai. H.Ch. Anderseno pasaką iliustruojanti skulptūra dabar tapo savotiška Kopenhagos emblema; tarsi kultūrinis objektas būtų transformavęsis į visa okupuojančios komercijos, antikultūros ženklą.

Paskutinis šios parodos eksponatas – E. Ridikaitės tapybos darbas "Ieškojimas oranžinio minioje" – savo tematika neišsiskiria iš kitų ekspozicijos darbų ir sudaro su jais harmoningą visumą. Drobėje vyrauja Rytų kultūrai būdingas tuščios erdvės motyvas. Dviejų ryškių oranžinių dėmių viduje įrašyti autorės inicialai primena vaikystėje žaistą žaidimą, kai sujungus raides gaunamas žodis ar pavidalas, kurio forma ir turinys priklauso nuo kiekvieno žaidžiančiojo minčių, fantazijos, asociacijų. O gal tai vaikystės pabaigos simbolis, kai iš vientisos spiegiančios vaikų masės pamažu ima kilti, ryškėti asmenybių kontūrai, individų pavidalai?

Projektas "Pasaka – ne pasaka", skirtingas meninės technikas sujungiantis į vieną visumą, jungia ir skirtingas menininkų asociacijas, refleksijas, požiūrius į pamirštą vaiko pasaulį, įsuptą į daugiasluoksnį Anderseno pasakų rūbą.