Kinas

Jauni ir pavojingi

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Jaunasis Adamas"

Nesupraskite manęs klaidingai, bet savarbiausiu šios savaitės filmu laikyčiau Davido Mackenzie "Jaunąjį Adamą" (BTV, 25 d. 21.20) – vieną pesimistiškiausių ir niūriausių pastarųjų metų filmų. Jis, be abejo, patiks žiūrovams, laukiantiems iš kino šiek tiek daugiau nei tik malonių istorijų su laiminga pabaiga. Kinas mus pripratino prie teigiamai besikeičiančių herojų, kurie susiranda darbą, merginą (arba vaikiną), draugus, savo vietą po saule ir (kartais) net gyvenimo prasmę. Filme "Jaunasis Adamas" viskas atvirkščiai – Adamas (vėl puikiai atrodantis Ewanas McGregoras) praranda viską – meilę, talentą, o pagaliau ir savigarbą. Tai tikras antiherojus, kurį sunku pamilti, bet kurio negali nesuprasti. Jo istorijoje kaip veidrodyje gali stebėti savo silpnybes ir baimes. Visa tai, ko apie save nenorėtum žinoti.

Mackenzie filmas yra šiek tiek kriminalinis, šiek tiek erotinis (dėmesio: jis ne be reikalo leidžiamas žiūrėti tik suaugusiems) trileris, sukurtas film noir dvasia. Puikus operatoriaus Giles’o Nuttgenso darbas ir kompozitoriaus Davido Byrne’o muzika kuria pasaulį, kurio niūriam grožiui sunku atsispirti.

Knygos, tapusios filmo pagrindu, autorius Alexandras Trocchi buvo narkomanas. Tad ir filme juntama priklausomybės aura. Kad galėtų gyventi, Adamas turi patirti vis naujus ir vis stipresnius jausmus, išgyvenimus, potyrius. Ieškodamas jų, jis įsidarbina baržoje, plaukiančioje iš Edinburgo į Glazgą (veiksmas vyksta 6-ajame dešimtmetyje). Jis apžavi vis naujas moteris, be gailesčio jas meta, tačiau, užuot radęs pasitenkinimą, atranda tuštumą.

Kadangi Trocchi Lietuvoje nelabai žinomas, leisiu sau šiek tiek nukrypti į šalį ir pristatyti garsiausią Europos bitniką. Po "Jaunojo Adamo" (1961) ir "Kaino knygos" (1963) jis jau neparašė beveik nieko, tačiau iki gyvenimo pabaigos (mirė 1984 m. po plaučių vėžio operacijos) gaudavo rankpinigius už taip ir nebaigtą knygą, kuri turėjo vadintis "Ilgoji knyga" ("Long Book"). Prisidengęs pseudonimu jis parašė ir keletą pornografinių romanų. Pasakojama, kad pristigęs pinigų narkotikams jis versdavo savo moteris imtis prostitucijos. Trocchi buvo amerikiečių ir europiečių bohemos žvaigždė, leido avangardinį žurnalą "Merlin", draugavo su Ionesco ir Beckettu. Trocchi pabėgo iš JAV, nes jam grėsė elektros kėdė už tai, kad davė narkotikų nepilnametei. Leonardas Cohenas, 1960 m. Trocchi "dėka" vos nebaigęs gyvenimo, kai kartu su rašytoju padaugino opiumo, vadina jį "šiuolaikiniu Kristumi", o Alenui Ginsbergui Trocchi buvo "nuostabiausias kada nors sutiktas žmogus". Normanas Maileris pabrėžia jo "kerinčią asmenybę ir nuostabų rašytojo talentą". Po mirties Trocchi buvo kremuotas, o urna su jo palaikais dingo paslaptingomis aplinkybėmis, tad iki šiol nežinoma, kur ji yra. Šiais visuotinės tuštybės laikais toks gyvenimas gal net gali pasirodyti prasmingas, tačiau (ir vėl) nesupraskite manęs klaidingai. Aš nekviečiu Jūsų, mieli skaitytojai, svaigintis narkotikais ar rašyti pornografinius romanus. Tiesiog perdozavus vien tik pinigais ir valdžia vertinamo lietuviško gyvenimo, net tokios bohemos alternatyva atrodo prasminga.

Bet jei ji Jums nepriimtina, irgi nieko baisaus. TV3 šeštadienį (23 d. 20.15) parodys žavią pasaką apie vyriškos giminės Pelenę (Pelenių) – Rogerio Michello "Noting Hilą" (1999). Filmo veiksmas vėl nukels į Angliją, Londono rajoną, išgarsėjusį savo karnavalais, o dabar garsėjantį ir savo gyventojais. Į aptriušusį knygynėlį netikėtai užklydusi Holivudo žvaigždė (kaip visada nuostabi Julia Roberts) įsimyli jo savininką (jei taip galima pavadinti bankrutuojančio verslo atstovą), kurį vaidina Hugh Grantas. Istorija saldi ir nelabai protinga, bet gana juokinga, suvaidinta gerai, tad šeštadienio vakarui ji tikrai tiks.

Prie tokių neįpareigojančių pramogų priskirčiau ir Roberto Rodriguezo filmą "Desperado" (LNK, 23 d. 21.10). Antonio Banderasas švaistosi po Meksiką su savo ginklu, paslėptu, regis, violončelės dėkle. Jei blogis būtų taip lengvai nugalimas, kaip "Desperado", gyventume rojuje.

Tačiau žmogui nėra nieko reikalingesnio už didžiąją iliuziją, kad ir kokia ji būtų. Tokią iliuziją savo filme "Kur nuneša sapnai" (TV3, 26 d. 23.15) sumaniai kuria Wincentas Wardas. Jo herojus (Robin Williams) leidžiasi į kelionę po mirties šalį, kad susigrąžintų savo šeimą, tuos, kuriuos myli labiausiai. Filmas pasižymi puikiais vaizdo efektais, tačiau ir be jų kinas gali būti didžioji iliuzija. Tokio kino ištakas, t.y. D.W. Griffitho "Nepakantumą", gal ir netiesiogiai primins Clinto Eastwoodo "Tikrasis nusikaltimas" (LNK, 28 d. 22.35). Jo herojus – žurnalistas, turintis per dvylika valandų įrodyti, jog mirti pasmerktas žmogus yra nekaltas. Filme vaidina pats režisierius, Jamesas Woodsas, Isaiah Washigtonas ir Diane Venora.

Elitui siūlo LTV (27 d. 23.10) Louis Malle’io "Pavojingąją" (1992) – aistringos, mirtinos ir destruktyvios meilės istoriją. Fatališka moteris kine taip pat egzistavo nuo pat jo pradžios. Malle’io filme ji visai nepanaši į kūniškas ankstyvųjų filmų gražuoles, nes Juliette Binoche ne vienam sinefilui yra trapumo simbolis. Bet kaip tik ji išprovokuoja visa naikinančią Jeremy Ironso personažo aistrą. Vos pasirodęs filmas sulaukė griežtos kritikos, tačiau laikas daro savo, todėl įdomu, kaip jis atrodys dabar. Gal tapome atlaidesni? O gal tokių meistrų kaip Malle’is jau nė su žiburiu neberasi?

Ir dar viena netiesioginė kelionė į kino istoriją – kadaise bene garsiausios šaltojo karo alegorijos perdirbinys – Timo Burtono "Beždžionių planeta" (TV3, 24 d. 20.20). Rinkimų vakarą bus visai neprošal pažvelgti į ateitį. Astronautas Leo (Mark Wahlberg) 2029-aisiais išsilaipina nežinomoje planetoje, kur tampa kalbančių beždžionių belaisviu. Viena pažangių pažiūrų šimpanzė (Helena Bonham-Carter) jam padeda surengti maištą prieš tirono gorilos (Tim Roth) režimą. Kuo visa tai baigsis? Kaip visada. Abejotinu gėrio triumfu.

Jūsų – Jonas Ūbis