Tai, ko nematome

Strijdom Van Der Merwe. "Pagauk vėją". 2004 m.

Kokie vaizdai iškyla žiūrovui išgirdus apibrėžimą "žemės menas"? Su kuo siejasi šie žodžiai? Su rudeninių lapų geltonumu, su įšalusios žemės kvapu, su voratinklių raizgyne, su vėjo ošimu medžių viršūnėse? Su organiškais ir natūraliais dalykais, su paslaptim ir ilgesiu?

Pasirodo, esama tokio meno: naudojant gamtos produktus sukuriami kažkokie objektai, dirbtiniai kraštovaizdžiai, kitaip tariant – gamtos perdirbiniai. Nors dirbtinio saulėlydžio prie jūros, vidurvasario pievos kvapų ar į pietus skrendančių paukščių voros dar neteko matyti, tačiau bandymų sukurti dirbtinius kraterius ar supakuoti salas būta. Visgi žemės menas ir menininkai paprastai tenkinasi mažesniais gabaritais ir siekia kuklesnių tikslų.

Štai kad ir Strijdomo Van Der Merwe iš Pietų Afrikos darbas, nurungęs 71 kandidatą ir išrinktas konkurso "Pagauk vėją" nugalėtoju, pastatytas Europos parke. Žemės menu jo kūrinį vadinu todėl, kad jis pats jį taip pristatė darbo aprašyme. Tai penki apie savo ašį besisukantys ne itin preciziškai iš plieno lakštų išpjauti medžio formos lapai, be kokios nors aiškios sistemos pastatyti specialiai jiems iškirstoje laukymėje.

Ką dar galima pasakyti apie šį darbą? Kiekvienas lapas yra pusiau negatyvas, pusiau pozityvas, tačiau šio padalijimo priežastis nėra aiški ar kaip nors akcentuota. Taigi formali šio darbo pusė nėra nei stulbinanti, nei kažkuo ypatinga. Tačiau didžioji šio darbo dalis paslėpta, nematoma tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Nematome visos postamentinės dalies, dėl kurios lapai gali suktis apie savo ašį ir nenukristi. Kadangi ir patys lapai – nemaži, postamentas turėtų būti dar didesnis. Prireikė turbūt nemažai laiko suprojektuoti, apskaičiuoti, pastatyti ir paslėpti. Taigi didžioji laiko, sąnaudų ir mąstymo dalis skirta tam, ko nematome.

Tačiau visų giliausiai paslėpta kūrinio idėja. Nors skulptūroje turėtų dalyvauti vėjas (sukti šiuos lapus), bet skulptūros pastatytos tokioje vietoje, kur vėjui pakliūti nėra lengva, gal net apskritai neįmanoma: aplinkui – tankus miškas, stiprus vėjas tepraskrenda kažkur ties medžių viršūnėmis. O lengvam vėjeliui, kuris dar galėtų prasiskverbti, šie lapai per sunkūs. Tad sukti juos tenka pačiam žiūrovui, mąstant, kuo gi čia apskritai dėtas pagautas vėjas? Argi jį galima pagauti? Meditacijų metu gali gimti labai daug išvadų, tačiau viena iš akivaizdesnių – gamtos nepergudrausi.

Šis žemės meno pavyzdys verčia pasakyti pagiriamąjį žodį autoriui, kadangi jo ilgo ir kruopštaus darbo esmė – atkreipti dėmesį į aplinkui esantį mišką ir paskatinti praleisti laiką medituojant apie tai, ko nematome.