Literatūra

Žmogiškumu apvelti Ksenijos "balvonėliai"

Ksenija Jaroševaitė. Tradicinė skulptūra XXI amžiuje. Kaunas, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, 120 p. 500 egz.

Darnus skulptorės Ksenijos Jaroševaitės ir dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės duetas paskyrė knygą dailės mėgėjams. Ne tik saviems, savo rato žmonėms, kaip pas mus įprasta, bet ir kitiems nepažįstamiems, bet nuspėjamiems. "Kartais senoviniai žodžiai daug talpesni ir svarbesni už mūsų modernius samprotavimus", 54 p. tvirtina skulptūrų autorė. Leidinys kažin kaip senoviškai, o drauge ir naujoviškai prasideda:

"Mielas Skaitytojau,

šis leidinys tai iliustruotas pasakojimas apie skulptorę Kseniją Jaroševaitę. Tai nėra nei įprastas parodos katalogas, nei dailės albumas, nei monografinė apybraiža. Greičiau visų šių žanrų derinys."

Leidinį, skirtą brangintinam skaitytojui (jis išleistas 500 egzempliorių tiražu), sudaro dviejų bičiulių pokalbis ir Ksenijos sudaryti priedai: yra ir visi biobibliografiniai duomenys, visų septyniasdešimt septynių skulptūrų reprodukcijos su tiksliomis metrikomis, net su įrašais postamentuose (pvz., "ESAME ANGELAI TIK SU VIENU SPARNU, NORĖDAMI SKRISTI, PRIVALOME APSIKABINTI."), iliustracijos su piešiniais, projektais, asmenvardžių rodyklė, žinios apie autorius... Ir daug nuotraukų iš Ksenijos studijų laikų anuometiniame Dailės institute. Taip dviese apsikabinus, atsiplėšus nuo įprastinio knygelių apie šiuolaikinius lietuvių dailininkus stereotipo ir besišnekučiuojant apie vieno kultūros žmogaus gyvenimą (skulptorė atsako į dailėtyrininkės klausimus), ganėtinai paprastai pateikiamas ir pastarųjų trijų dešimtmečių meninis gyvenimas.

"Menotyra žmogišku veidu" neseniai išleistą knygą taikliai apibūdino dailėtyrininkė Rasa Andriušytė. Knygos leidėjas Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos AICA Lietuvos skyrius. Beje, Kauno M.K. Čiurlionio nacionaliniame dailės muziejuje leidinys buvo taip įspūdingai pristatytas, kad net Lietuvos žemelė tą popietę drebėjo.

Kadangi pačiai plastikei teko ir redaktorės, ir maketuotojos duonos krimsti, ji puikiai žinojo, koks knygos dizainas turi būti ir ką pasirinkti. Dailininkės Mildos Kairaitienės kitoniškai nei įprasta, prašmatniai maketuotoje matinėje, glotnoje knygelėje (mažybiškai rašau ne todėl, kad ji maža, nesvarbi, o todėl, kad ji itin miela, ją malonu lytėti) blausiai švyti skulptūrų fotografijos (Arūnas Baltėnas ir kt.), pateikiamos ir septynių įvairių kartų dailės žinovų nuomonės (3 p.). Taigi mielam skaitytojui pravartu jomis ir pasiremti. Pvz., Alfonsu Andriuškevičiumi, jo "Ištiktuosius" turbūt jau esame skaitę "Šiaurės Atėnuose". Akivaizdu, kad miniatiūrą, apsilankęs Ksenijos dailės parodoje, kritikas pats kažin ko ištiktas ir parašė. Pravartu perskaityti mįslingą intriguojantį leidėjo ir filosofo Vytauto Ališausko tekstą, Gedimino Numgaudžio OFM rašinį su klasika tapusiu jo posakiu "apvelti žmogiškumu" ("Pagaliau juk ir pamokslininkas, skelbdamas Dievo Žodį, apvelia jį savo žmogiškumu"). Nušvitimo ženklų turi Rasos Andriušytės tekstas, kurį norisi vis cituoti ir cituoti

"Dar niekad nemačiau žmogaus, taip sėkmingai vizualiai susitapatinusio su savo kūriniais, ir taip stipriai priešingo jiems savo vidumi." Ir aš nemačiau.

Arba: "Ksenijos Jaroševaitės darbai savitas reiškinys lietuvių skulptūroje, nelengvai priskirsimas kokiai nors aiškesnei skulptūrų grupei. Per daug gudrios ir mąslios, kad būtų dekoratyvinės, per mažos, per linksmos arba per liūdnos, kad galėtų pretenduoti į monumentus."

Ksenijos skulptūros stovi Druskininkuose, Kėdainių Rotušės kiemelyje. Bene reikšmingiausia jos plastikos dalis skulptūros pranciškonų ir karmelitų vienuolijose, bažnyčiose: Kauno Šv. Jurgio bernardinų konvento koplyčioje, Kretingos ir Vilniaus Bernardinų bažnyčių zakristijose, Pakutuvėnų bažnytėlėje, Paštuvos vienuolyne ir kt. "Man norisi dalytis su kitais savo religiniais išgyvenimais", sako skulptorė. Ir dalijasi. Norėdama išlaikyti dvasinio gyvenimo trajektoriją mūsiškame gyvenime, ji svajoja apie lėšų stygių ("Gal ilgainiui lėšų stygius privers ieškoti paprastesnių ir meniškai efektyvesnių sprendimų") arba retsykiais neapsikentusi griebiasi kultūros publicistės plunksnos. 1995 m. laiške "Naujojo židinio" redaktoriui dėl bažnytinės architektūros situacijos ji rašė: "Būtinybę viešai išsisakyti pajuntu, kai įvyksta kažin kas labai neteisinga toje srityje, kurią tariuosi išmananti." Neišturėjo ir 1992 m.: vedama tos vidinės būtinybės principo, "Šiaurės Atėnuose" aptarė netikusią Gedimino paminklo konkurso baigtį.

Ksenijos skulptūras, kaip ir jos knygą, norisi liesti, glostyti, delnu justi skulptūrų šiurkštumą ir glotnumą, gėrėtis gudriais ir išmoningais jos figūrų anatominiais neatitikimais. Daugelį "užkabino" provokuojantis knygos pavadinimas "Tradicinė skulptūra". Kas gi, po galais, čia tradiciška? Nebent tik figūrinis "balvonėlių" (taip meiliai savo kūrinius vadina pati autorė) pavidalas. Bet plastika?.. Tai pastebėjo ne vienas. Ne tik pastebėjo, bet ir nustebo.

Ksenijos kūrybingumas aistringai trykšta visame kame. Ji užsiima ir parodų įrangos tobulinimu (1990 m. personalinėje parodoje anuometiniuose Menininkų rūmose), ir kitoniškų eksponavimo būdų paieškomis (Vilniaus Jeruzalės sodo galerijoje ir Juodkrantės parodų rūmuose, abi 2003 m.) Vorele vienas paskui kitą žygiuojantys jos skulptūrų personažai persisunkę meile. Jie primena, kad mylėti, kaip sakė Antoineas de Sant-Egxupéri, nereiškia žiūrėti vienas į kitą, o žiūrėti viena kryptimi. Retsykiais prisiminęs, tariesi esąs sunkiasvoris lėtapėdis Ksenijos "balvonėlis", žygiuojantis vorele...

"Tačiau nors žmonės paprastai būna išoriškai nepatrauklūs, viduje beveik kiekvienas puoselėja slaptą svajonę skraidyti. Juk siela visada yra šviesi ir graži, tik ne visada žmogus leidžia tam šviesiajam pradui atsiskleisti. Tas neatitikimas tarp negrabaus kūno ir sielos, kuri siekia kilnumo ... daugybės žmonių tragedijos priežastis. Kiekvienas mūsų tarsi turime begalę galimybių, bet per savo gyvenimą neišnaudojame nė šimtosios jų dalies. Mano "Sparnuotame" tas ir pavaizduota." (38 p.)

Ksenijai norisi palinkėti daug pakeliamų sukrėtimų. "Dabar skulptūros imuosi tik tada, kai mane kažkas giliai sukrečia. Taip atsitinka skaitant Šventąjį Raštą, psalmes, kartais knygą, kurioje pasakojama apie kažką gilaus, esminio žmonių gyvenime, kas dažniausiai irgi susiję su religija." (6465 p.)

Tokia miela knyga, kurią gali skaityti ir krėsle besivartydamas, ir lovoje prieš miegą, ir "prikaltas" prie rašomojo stalo su pieštuku rankose, radosi iš smagios Ksenijos ir Giedrės bendrystės. "Išradingumas kyla iš tingumo", 19 p. tvirtina skulptūrų autorė.

Ką gi, norisi palinkėti, kad būtume smagūs ir tingūs. Kaip Ksenija su Giedre.

Ramutė Rachlevičiūtė