Draugai palieka per anksti

Mikaelio Hafstromo filmas "Blogis" ("Ondskan", Švedija, 2003) buvo labai gerai įvertintas savo šalyje, pristatytas "Oskarui" ir rodytas ne viename tarptautiniame kino festivalyje, net "Vilniaus pavasaryje". Filmas, sukurtas pagal švedų bestselerį "Blogis", priskirtinas prie kūrinių, pasakojančių apie sunkų paauglio brendimą ir kelią į save. Ši tema iš kino neišnyksta niekad, ji universali, nes retam kūrėjui ar žiūrovui pavyksta išvengti paauglystės konfliktų su aplinka ir savimi. Ji itin siejasi ir su švedų kinu. Pakanka prisiminti kad ir Lukaso Moodysono "Mylėk mane" ar daugybę kitų – senesnių ir naujesnių filmų. Brendimas – svarbus kiekvieno gyvenimo periodas, todėl jis ir tyrinėjimas nuosekliai, atkakliai, kartais net sukeliant įtarimą, kad tie filmai yra ir savotiška jų autorių saviterapija.Tačiau gana pompastiškas Hafstromo filmo pavadinimas rodo, kad režisierius užsimojo pažvelgti į brendimo sunkumus kitu požiūriu. Jis nori kalbėti ne tik apie išorėje, bet ir pačiame žmoguje tūnantį blogį. Todėl jo herojus yra ir auka, ir potencialus budelis. Šešiolikmetis Erikas namuose nuolat patiria patėvio prievartą. Kenčia ne tik jis, bet ir motina. Namuose patirtą blogį ir skausmą jis išlieja ant kitų, todėl yra priverstas dažnai keisti mokyklas. Vaikinui jo paties įtūžis yra tarsi šarvai. Tačiau ir jie neapsaugo. Filmas prasideda tada, kai Erikui likusi vienintelė išeitis: tik jei metus išgyvens uždarame elitinės mokyklos pasaulyje, jis turės šansą toliau tęsti mokslus. Antraip jo laukia nepavydėtinas marginalo likimas, nes filmo veiksmas nukelia į šeštąjį dešimtmetį, kai ir švedų visuomenė dar nebuvo tokia demokratiška ir tolerantiška kaip dabar.

Iš namų jis patenka į mokyklą, kurioje taip pat viešpatauja prievarta ir smurtas. Būsimasis visuomenės elitas turi labai griežtą "saviauklos" sistemą: jaunesnieji mokiniai čia visaip žeminami vyresniųjų, kantriai kenčia patyčias, kad po metų patys galėtų žeminti kitus. Sovietų sistemai tai nieko nauja – rusų armijoje iki šiol viešpatauja "dedovščina", o kalėjimuose – kagėbistų gulaguose įdiegta "įteisintų vagių" sistema. Jų tikslas – sukurti griežtą savireguliavimo sistemą, kurioje gali išgyventi tik stipriausi. Todėl mes "Blogyje" nepamatysime nieko nauja. Netikėta nebent tai, kad viskas vyksta ne totalitarinėje šalyje, o demokratijos tvirtovės įvaizdį susikūrusioje Švedijoje. Kita vertus, galima suprasti, kodėl filmo režisieriui tai atrodo nauja. Skandinavijos šalys tik pastaraisiais metais pradeda atversti niūrius savo istorijos puslapius: Norvegijoje pokaryje diskriminuotų vokiečių okupantų ir norvegių motinų bei jų vaikų sulaužytus likimus, Švedijoje ir Suomijoje prievarta vykdytą tariamai asocialių ir amoralių moterų sterilizavimo programą ir panašius faktus. "Blogis" atskleidžia dar vieną tos nelabai noriai prisimenamos istorijos puslapį, todėl, matyt, ir susilaukė tokio populiarumo.

Nežinantiems konteksto žiūrovams lieka aiškiai, tiksliai ir logiškai papasakota Eriko istorija. Ji savaip optimistiška. Patekęs į naująją mokyklą, Erikas pasiryžta nebebūti auka. Iš pradžių atrodo, kad jo kova prieš dešimtmečius formuotą sistemą pasmerkta nesėkmei. Tačiau Erikas to nenori suprasti. Jis apsisprendė išlikti, tad grumiasi ir su sistema, ir su savo bendramoksliais. Ir nugali – ne tik sistemą, bet ir savyje slypintį polinkį į smurtą. Ko gero, ši pergalė daug svarbesnė.

Režisierius sumaniai naudojasi filmą persmelkusia retro atmosfera. Daiktai, interjerai, net personažų kostiumai puikiai tarnauja režisieriaus siekiui sukurti šaltą, uždarą, klaustrofobišką ne tik mokyklos, bet ir visos visuomenės atmosferą. Tačiau skaidriam ir aiškiam filmo stiliui, man regis, buvo paaukota šis tas svarbaus. Kad ir į griežtus stilistinius rėmus nelabai telpanti mokykloje užsimezgusių Eriko ir jo kambario draugo – sibarito ir filosofo – santykių linija. Draugas nėra kovotojas, jis pasitraukia iš mokyklos ir iš filmo per anksti, taip tarsi nuskurdindamas Eriko ir apskritai "Blogio" psichologinės analizės galimybes. Panašiai baigiasi ir Eriko meilė jaunutei valgyklos tarnautojai. Jausmai nutrūksta tada, kai personažas vos pradeda atsiverti jiems, o gal ir kitokiam gyvenimui. Tačiau režisieriui svarbiau pasirodė kas kita, todėl jo filmas – tarsi pavyzdingai išspręsta lygtis. Jei mėgstate jas spręsti – "Blogis" tikrai patiks.